Smagu, kad mano gimtinis namas priešais bažnyčią tebestovi. Iš laiško Naisių literatūros muziejaus vedėjai Birutei Stumbrienei, Lemontas, 1977 m. spalio 14 d.

Gimiau Gruzdžiuose ir ne 1915, kaip lig šiol maniau, o 1914, rugsėjo tryliktą dieną. Iš laiško Birutei Stumbrienei.

Albino Vaitkaus – būsimojo rašytojo Mariaus Katiliškio – gimimas sutapo su baimę ir vargus atnešusio Pirmojo pasaulinio karo pradžia.

Devintas vaikas Onos ir Juozo Vaitkų šeimoje. Vyriausias brolis Benediktas, aštuonios seserys – Sofija, Juzefa, Bronislava, Vladislava, Jadvyga, Monika, Genovaitė, Ona. Augo savųjų mylimas ir lepinamas, vadinamas Albiuku, Albeliu, draugų – Albiu. Neramus, audringas būdas, vitališka dvasia paveldėta iš tėvo. Iš motinos – gerumas, jautrumas.

Labiausiai mėgo skaityti. Pirmieji susidūrimai su knygomis įvyko Gruzdžiuose, gimtiniame name, kur gyveno krikšto motina bajorė Vladislava Vertelytė, mokėjusi daugybę kalbų. Ji išmokė skaityti ir rašyti dar nesulaukusį penkerių ir pavesdavo mokyti už save vyresnius ūkininkų vaikus.

Septynerių jau lankė Gruzdžių pradžios mokyklą. Buvo smalsus mokinys, skaitymu ir rašymu lenkė bendramokslius.

Tėvas Juozas Vaitkus, aukšto ūgio, stiprus vyras, šviesiais garbanotais plaukais, kilęs iš netolimo Norvaišių kaimo. Griežtas, nenuorama, karšto būdo, pasakorius, „svieto perėjūnas“, savo ūkio dalį perleidęs broliams, dirbo kunigaikščio Naryškino dvare. Kelis kartus keliavo Amerikon, bet laimės ten nerado. Buvo baigęs pradžios mokyklą, vadinamą „narodną“. Gerai mokėjo rusų ir lenkų kalbas, pramoko ir angliškai. Sunkiam ūkininko gyvenimui netiko. Motina Ona Filipavičiūtė gimė ir augo Žaiginiuose, netoli Šiluvos, kur klebonavo jos dėdė kunigas Lionginas Rakštys. Dėdę atkėlus į Gruzdžius ir ji su tėvais apsigyveno miestelyje. Tyli, kukli, gera, nepaprastai kantri. Augusi tarp klebonijos panelių, mokėjusi slavų kalbas, supratusi prancūziškai, ištekėjusi nebesulaukė geros dienos. Didžioji šeimos ir ūkio dalis gulė ant jos pečių. Tėvai amžino poilsio atgulė Žagarėje, Raktuvės piliakalnio papėdėje, prie Švėtės upės plytinčiuose kapuose.

Kas gi tas miestelis? Keturios pagrindinės gatvės, susiremiančios į keturkampę turgaus aikštę priešais bažnyčią. Bažnyčia buvo verta pasižiūrėti. Raudonų plytų, didžiulė, dviem aukštais gotikiniais bokštais. Kaip ją statė, buvo ko pasiklausyti… Nepaminėjus švento Roko atlaidų, nebūtų pilnas Gruzdžių vaizdas. Kromelninkų, monelninkų ir kitokiausių jau gerokai prieš atlaidus prigužėdavo užsiimti turgavietėje kuo geresnę vietą. Na ir važiuodavo iš visų aplinkinių, net iš tolimesnių parapijų. Daržai, pievutės, kluonai, dirvos užgrūstos vežimais ir arkliais. Kamša neapsakoma. Pakliūti bažnyčion prie stebuklingojo švento Roko altoriaus, nukloto sidabro ir aukso votomis, reikėjo ypatingo ryžto ir drąsos. Vienok pati didžioji trauka buvo plačiai pagarsėjęs gruzdiečių alus. Dar kone savaitę pakelės kaimai į Žemaitiją gausdavo nuo maldininkų linksmybių. Iš pokalbio su rašytoju Antanu Vaičiulaičiu.

Gamta lydėjo nuo pat mažumės.

Mano pažintis su mišku prasidėjo itin anksti. Frontui dundant vis garsiau vakaruose, rusų raitųjų žvalgų būrelis pralėkė per miestelį, įsakydamas gyventojams kuo greičiau trauktis į rytus, nes už dienos kitos prasidės mūšiai ir viskas bus sulyginta su žeme. Kai kas traukėsi, o mūsiškiai, susimetę būtiniausią mantelę, pasuko į Ražų kaimą pas Lydeikį. Šviesus ir pasiturintis ūkininkas buvo. Ražų kaimas, kaip ir gretimas Saveikių, tarpo derlingose žemėse, prisiglaudę prie didžiųjų Tyrelio miškų, jausdamiesi lyg paties Dievo saugomi ir globojami. Šilta ir maloni buvo rudens pradžia. Ne mes vieni, ir daugiau buvo Patyrelin atsikraustę. Prunkštė besiganydami arkliai, kūrenosi lauželiai, ruošiant vakarienes, o motiniukė ūkčiojo savo naujagimį ant patiestos milinės antklodės. Kai rytą milą pakėlė, kad prasivėdintų saulėje, po juo, ant samanų, buvo tiltų tiltais išsipylę baravykėliai.

Paaugusį į miškus išsivesdavo uogautojos.

Būdavo, iš vakaro moteraitės pasibausdavo į „uogas“. Saulelei kilstelėjus, dar su rasa, klegantis būrelis patraukdavo tik joms žinomais takais. Pasiimdavo ir mane „dėl visko“. Uogų gausybė, nors pasiusk, kad nebežinai kurią imti, nes viena už kitą gražesnės. Landžiodavau tarp paparčių, voliodavaus ant samanų, o savo dalį vis tiek surinkdavau. Iš pokalbio su rašytoju Antanu Vaičiulaičiu.