Aušra Lukšaitė-Lapinskienė kūryba

Tarp praeities ir ateities

Aušo liepos liūties nupraustas rytas – gaivus ir drėgnas, netekęs elektros krūvio ir įtampos, išsimagnetinęs, kaip reta sekmadieniams. Rytas be tingaus snaudulio, be alsaus, visas ertmes – akis, ausis, burną – užlipinančio tvankumo vatos. Nakties liūtis išskalavo beržų lapuose nusėdusiais dulkes, atskiedė vidurvasario kaitrą, užgesino nerimo gaisrus, bet taip ir nepašalino, neišplovė lipnių prisiminimų nuotrupų. Jų seniai bandau atsikratyti, bandau įkurdinti kokioje tamsioje palėpėje, tvirtai užremti duris, kad nedrįstų, nepajėgtų išsiveržti. Jokiais pavidalais: agonijos apimtos mamos akių, gležnučio, taip ir nepradėjusio kvėpuoti ką tik gimusio kūdikio kūnelio, niekinančių pirmosios mokytojos žodžių, su viskuo susitaikiusios krikšto mamos ramybės. Ir dar daugybės realijų, praeities šmėklų, iš kurių pamažu, kaladėlė po kaladėlės, detalė prie detalės susidėlioja dienų dėlionė.

Labai dažnai atrodo, kad tos kasdienybės smulkmenos ir yra pačios svarbiausios. Smulkmenos susirikiuoja, susiklijuoja į reikšmingas, nepakeičiamas ,,stambmenas“. Smulkmenos tampa esmiškais gyvenimo – buities ir būties – branduoliais. Draugė skundžiasi, kad su vyru visada pykstasi dėl smulkmenų. Labai gerai, – raminu. Pykčius dėl smulkmenų šeimoje galima ir pateisinti, ir suprasti. O ir pykčiu smulkių ginčų nelabai pavadinsi. Tai tik apsikeitimas nuomonėmis, savų pozicijų išsakymas. Juk dvi asmenybės niekada netaps vieniu be vienos kurios nors sunaikinimo, visiško jos erdvės – ir fizinės, ir mentalinės – uzurpavimo. Draugę raminu: mes taip pat pykstamės tik dėl smulkmenų, nes dėl svarbiausių dalykų jau seniai susitarėm. Dėl svarbiausių nesipykstam niekada. Jeigu dėl jų nebūtume sutarę, drauge negyventume du dešimtmečius. Menkai tenuraminu jos nerimą. Ir paguodos ji manyje neranda. Bet guosti ir nenoriu.

Kartais nekalta paguoda pastūmėja nuo kalno savigailos akmenį. Jis pasileidžia nuo viršūnės, o tu stovi kaip Sizifas ir beviltiškai stebi, kaip jis, tūkstantąjį kartą įrodydamas fizikos dėsnius, ritasi žemyn. Ir tada jau pasirodo, kad tavojoje patirčių istorijoje – vien negatyvas. O aš mėgstu pozityvą. Mėgstu baltą spalvą: baltą liūdesį ir baltas sukneles, baltąsias eiles ir baltąsias naktis. Ir baltąjį vyną (in vino veritas). Galbūt dėl to vengiu visokių sufijų, daktarų ir psichiatrų, patariančių, kaip gyventi, kai kasdien tau į nugarą kvėpuoja mirtis. Kai venomis teka chemoterapijos preparatais atskiestas kraujas, kai guli inkšdama lyg šunytis, nenori klausytis jokių išvedžiojimų ir apgaulingai optimistinių istorijų. Apie naują požiūrį į gyvenimą, apie seno pabaigą ir naujo pradžią, apie dieną, kuri gali būti paskutinė. Kiek teko bendrauti su vėžininkais, negirdėjau kalbant apie paskutinę dieną. Visi tvirtino, kad tikisi gyventi dar ne vieną dieną. Mėnesį. Metus. Dar daug darbų nenuveikta. Dar tiek daug svarbių įvykių laukia ateity, kuriuose būtinai privalome sudalyvauti. Sudalyvauti dar šiame erdvėlaikyje, ir kūnu, ir siela. Kai kurie iš pasmerktųjų atrodo gyvesni už gyvus ir sveikus. Jų akys žiba, jie mielai leidžiasi į pokalbį su pirmą kartą sutiktu žmogumi. Kai kurie net tampa artimesni už giminaičius. Skambina, rūpinasi, džiaugiasi. Vėžininkai ko gero vieninteliai iki galo pasinaudoja vilties ir tikėjimo teise, o netikėjimą palieka sveikiesiems. Tiems, kurie viskuo abejoja, viską neigia ir kritikuoja.

Ši liga (tikriausiai ir kitos į gyvenimo paraštę žmogų nustumiančios ligos)  geriausiai ištestuoja tikėjimo tvermę, draugų nuoširdumą ir darbdavių žmogiškumą. Suteikia dvasios stiprybės net atimdama fizines jėgas. Kai ką atima. Šį tą ir dovanoja. Praradimai ir atradimai išsirikiuoja šalia kaip kredito ir debeto balansas. Tomis juodomis dienomis, kai docetakselis prislopina ne tik kaulų čiulpus, bet ir visas gyvybines funkcijas, kai nelieka jėgų ne tik atsikelti, bet net tysant lovoje skaityti, labiausiai tinka vidiniai filmai. Dialogai ir monologai. Su savimi. Su giminės moterimis, kurios augino ir auklėjo, glostė galvą ir ,,šventino“ rykštele (juk apie vaikų apsaugos nuo smurto įstatymus niekas ne tik girdėjęs, bet ir sapnavęs nebuvo, ir smurtu rykštelės nevadino), kurios atėjo į mano gyvenimą, o pasiliko atmintyje. Su kai kuriomis šiame erdvėlaikyje prasilenkėme: tačiau prasilenkimas buvo labiau fizinis, nematomi saitai mus surišo, susaistė, ,,įžemino“.

Deja, jos visos su manimi kalbasi iš ano, nepažinaus pasaulio. Bet jos drąsina, ramina, palaiko. Galbūt iš jų semiuosi stiprybės. Juk močiutė, paneigdama visas baltais chalatais apsirengusių dievų prognozes, nepaisydama jokių įspėjimų ir jau nubraukto brūkšnio, išgyveno dar septynerius metus. Septyneri iš nebuvimo išsiderėti ar laimėti metai. Kaip bonusas. Kaip ištesėtas pažadas. Tie septyneri metai netilpo į septynis kalendorius, kasmet kasdien plėšomus po lapelį. Laiką skaičiavom į priekį, nors jis jau buvo skaičiuojamas ,,atbuline eiga“. Močiutė jį dalinosi su savo vaikais ir vaikaičiais. Ir su Dievu. Jis buvo kasdienis jos palydovas. O gal atrama? Gal tas šaltinis, iš kurio ji gėrė gyvybės gėrimą ir maitino savo senstantį ligotą kūną. Dar ir dabar tarsi girdžiu močiutės pirštuose slystančius rožinio karolius, kurie mums, vaikams, labai priminė karolius. ,,Ką čia veiki?“, – klausėm vaikiškai. ,,Kalbuosi su Dievu. Prašau, kad jus saugotų.“

Mano dukra jau neturi močiutės, kuri melstųsi, kad Dievas ją saugotų. Močiutės paveikslas vaiko atminty – suformuotas nuotraukų ir punktyrinių pasakojimų. Teturime vienintelę nuotrauką, kurioje močiutė laiko rankose tik mėnesį teturinčią mano dukrą. Dvi giminės moterys – taip ir nepasenusi mama ir kūdikio dienas gyvenanti dukra, mano mergaitė. Džiaugiuosi, kad jas, nepaisant tokio trumpo jųdviejų susitikimo, sieja ne tik genai, kraujo ryšys, bet ir emociniai saitai. Kažkokioje pamokoje dukra gavo užduotį: parašyti, kokius tris namuose laikomus daiktus laiko vertingiausiais. Kaip apsidžiaugiau, kai tame sąraše nebuvo nei telefono, nei kompiuterio ar televizoriaus. Dešimtmetė į sąrašą įrašė iš prosenelės atitekusią lėkštę, kurią mano seneliai parsivežė iš Rygos, kur susituokę abu išvyko ieškoti laimės, o tiksliau, sotesnio kąsnio sau ir būsimiems savo vaikams, močiutės nuotraukų albumą ir savo katiną. Norėjau paprieštarauti, kad katinas ne daiktas, bet nutylėjau – palikau tai jos pačios ateities patirtims.

Vaiko akimis ir širdimi įvertinti daiktai, tikiuosi, liudija kad ir trapų, bet vis dėlto labai reikšmingą santykį su išėjusiomis giminės moterimis. Tikiuosi, kad tas santykis tik stiprės, kad taps gelminiu, kad skatins, drąsins, palaikys. Kaip skatina ir paliko mane. Kaip palaikė mamą. Juk mūsų istorijos – tik mažytė atkarpa ilgoje giminės istorijoje. Tačiau tas priklausymo savo genčiai jausmas, ne vien genetinis kodas, sudaro neapčiuopiamą, bet labai reikšmingą žmogiškos esaties dalį. Be tos dalies praeitis nevirstų dabartimi, o dabartis netekėtų į ateitį. Kad ir ką bekalbėtų nūdienos sufijai, kad ir kokius patarimus bedalintų neurolingvistinio programavimo asai, kad ir kaip diplomuoti ir savamoksliai psichologai ragintų gyventi ,,čia ir dabar“, vertinti šią dabarties akimirką, dabarties suprasti be praeities neįmanoma, o vertindami ,,praeitį visada kažkuria dalimi esame dabartyje“. Vis dėlto Gadameris teisus. Viskas – praeitis, dabartis ir ateitis – glaudžiai susiję, tik lėkdami šiuolaikinio gyvenimo traukiniu, godžiai rankiodami gyvenimo malonumus, tarnaudami hedonistiniam kūno kultui, pamirštame, iš kur ateiname. O juk šias tris laiko dimensijas labiausiai įprasmina santykiai: su pasauliu, su kaimynu, su savu ar net visiškai kitos rasės, tikėjimo, tautybės pasaulio piliečiu. Santykiams kurti reikia laiko, reikia širdies, atsidavimo, reikia tylos. Santykiai, pasak Z. Baumano, investicija, kurios neįvertiname ir kurios atsisakome. Santykius kuriame šiandien, tačiau investicijų grąža, kaip pasakytų ekonomistai, planuojama ateityje. Žinoma, kai kada juos gali tekti paskandinti ,,užkaltuose šuliniuose“. Vis dėlto daug įdomiau jaukintis lapę, o ne šerti piktą vilką, daug įdomiau auginti, stiprinti, brandinti bendrystę, o ne ieškoti naudingų ryšių. Bendrystę, kuri reikšminga dabarčiai, reikšminga ateičiai ir turi praeitį.

O juk žmogus gyvena svajodamas apie ateitį. Planuodamas, dėliodamas, svarstydamas, atidėdamas ir nukeldamas tam laikui, kai… Pusės dabarties jis nebepastebi. Praeitį stengiasi uždaryti ,,sielos labirintuose“, šiliniuose, atminties palėpėse. Išsivaduoti, išsilukštenti, užsimiršti ir užmiršti. Tačiau kai kada, ypač kai išaušta toks liepos liūties nupraustas rytas, kai docetakselis verčia širdį plakti dvigubai greičiau negu įprastai, kai iš atminties palėpių nusileidžia aplankyti giminės moterys, dar stipriau pajunti, kad priklausai jų ateičiai, priklausai sau, šiek tiek vėjams, esamiems ir dar būsimiems savo vaiko prisiminimams.

Kelyje (be Keruako)

Vakaro prieblanda užgula miestą, prislopina garsus, išblukina spalvas ir atspalvius. Neskubėdama vairuoju ,,Toyotą“ vakarėjančiomis Šiaulių gatvėmis. Kelią žinau atmintinai tarsi mokykloje išmoktą mėgstamo klasiko eilėraštį. Miestas lėtai nyra į naktį, nenuspėjamą tarsi vėžininko ateitis, išblukusią ir praradusią formas, mirksinčią trispalvėmis šviesoforų akimis.

            Mėgstu tą akimirką, kai iš apšviestos miesto gatvės mašina neria į užmiesčio kelių tamsą. Lieku uždaroje erdvėje, viena, vienumoje, bet ne vienatvėje. Būtent ta valanda kelyje iš vieno miesto į kitą, ta dviem taškais pažymėta atkarpa priklauso tik man. Galiu balsu dainuoti ir nusidainuoti su Barbara Streisand ar Mortenu Harketu. Galiu mokytis italų kalbos posakių, kartodama juos paskui CD mokytoją. Galiu reflektuoti skaitytus tekstus, nebūtinai Dž. Keruako „Kelyje“, prisiminti mylėtus vyrus ir skaičiuoti neuždirbtus pinigus. Galėčiau netgi ginčytis su susireikšminusiomis ir nuo menkiausios pastabos isterijon puolančiomis biurokratėmis, bet kam to reikia… Tegul kuria reikšmingo žmogaus įvaizdį, juk kai kam galbūt tai vienintelė galimybė pajusti savąją ,,vertę“. Galiu neatsiliepinėti į telefono skambučius, nes turiu priežastis, daugiau nei pateisinančias tokį abejingumą – ir vairuoju, ir vėlu.

            Tai mano laikas. Mano laikas kelyje šniokščiant padangoms ir gaudžiant varikliui. Mėgaujuosi juo. Vairavimu. Šviesų mirgėjimu. Virš manęs – mašinos stogas. Virš jo – dramblių laikomas dangaus skliautas. Po kojomis – devyni pragaro ratai. Hado karalystė, iš kurios kažkurioje tiesės atkarpoje paskui savo Orfėją keliauja Euridikė. Prieš akis driekiasi kelias. Tarsi pažadėtas rytojus, kuris gali ir neišaušti, tarsi šviesi ateitis, į kurią vienu metu energingai žygiavome, bet jos taip ir nepasiekėme. Galbūt ją nupūtė vėjai – juodi ir tiršti ,,kaip Užgavėnių naktis“.

            Nemėgstu važiuoti prikibusi kažkam prie ,,uodegos“. Patinka, kai priekyje – tik trumpas apšviesto asfalto ruožas, tolyje – ant jo nusileidęs horizontas, kurio niekada neprivažiuosiu. O labiausiai džiaugiuos, kad tokiu metu ir furistai jau aikštelėse šlamščia burgerius užgerdami alumi. Kai išsiruošiame į ilgesnę kelionę, dukra mėgsta stebėti sunkiasvorių numerius – kokios šalies mašina. ,,Lietuviai tėvynėje,“– taip sako apie lietuvius furistus. Chamizmo jiems netrūksta. Atrodo, sugrįžę į tėvynę, jie stengiasi atsigriebti už tuos Šveicarijoje ar Vokietijoje prarastus kilometrus, kuriuos patys konvertuoja į eurus. Įdomu, kokiu santykiu… ,,Jei važiuočiau pagal taisykles, nieko neuždirbčiau,“– lyg teisinosi, lyg skundėsi vienas furistas. ,,Reikia išlaikyti dvi studentes – žmoną ir dukrą – ir po kelerių metų juo tapsiantį anūką.“ ,,Niekas“ tikriausiai taip pat gali būti konvertuojamas. Gal į pakelėje paimtą pasivažinėti ,,pakelių mergaitę“, gal į gatvėje pertrenktą policininkę.

            Tiesa, chamais lietuvius furistus gal ir per stipriai pavadinau. Prieš keletą metų tie patys lietuviai, tik ne tėvynėje, o kažkur Italijos priekalnėse maloniai leido grupelei trenktų mokytojų, tris paras keliaujančių per Europą mikriuke (kokie prieš keletą metų nardė Šiaulių gatvėmis) pernakvoti tuščioje puspriekabėje. Po trijų nemiegotų parų, nesiprausę, iškvėpavę visą deguonį ir praradę sveiką nuovoką bei gebėjimą mąstyti ir vertinti situaciją, išsilankstėme miegmaišius ir kritome miegoti. Paprastai svetimoje vietoje sunkiai užmiegu. Bet tąkart kritau lyg nuo teroristo kulkų, matyt, nė akių nespėjusi sumerkti. Kitoje gatvės pusėje griaudėjo aštunto dešimtmečio disco hitai, tačiau negirdėjau nieko. Miegojau geriau negu penkių žvaigždučių Turkijos viešbutyje. Ryte atsibudau dėkinga furistams, Italijos kalnams, Berluskoniui ir Ramazočiui. Visiems kartu ir kiekvienam asmeniškai. Iki tol tris dienas kankinusi migrena dingo tarsi rūkas, kuris vakare nusileido į kalnų atšlaites iš satininio dangaus, o ryte dingo tarsi būtų prikibęs prie alyvmedžių lapų ir aptraukęs juos ypatinga matine patina. Tada prisiekiau sau – jokių kelionių mikriukais. Iki šiol pažado sau laikausi. Tikriausiai dėl to, kad priklausau bebaigiančiai išnykti dinozaurų kartai, kuriai, be pigios paslaugos ir naudos teikiančios draugystės, dar svarbu ir saitai, ryšiai su kitu, šalia esančiu, kuriuo gali pasitikėti ir ant kurio peties gali išsiverkti. Ir nors Zygmuntas Baumanas, kurį dievinu ir kurį mėgstu cituoti savo tekstuose, sako, kad pasitikėjimas, užuojauta ir gailestis yra savižudiški, bet be jų neįsivaizduoju žmogaus.

            Todėl labai smagu nerti mašina per apsnūdusią naktį ir žinoti, kad tas kelias turi pabaigą, kad namuose kažkas laukia, kad paauglė dukra prisiglaus ir pasakys, kaip labai mane myli, kad vyras jau bus paruošęs puodelį arbatos, kad draugė atsiųs sms‘ą linkėdama ramios nakties, o katinas glaustysis apie kojas ir lauks, kol atsisėsiu, kad galėtų užšokti ant kelių. Tačiau dar smagiau, jog tai – tik laikina kelionės pabaiga, tik stabtelėjimas, o po savaitės vėl važiuosiu tuo pačiu keliu, tik jau per kitą naktį. Vėl priešaky drieksis asfalto ruožas, vėl gaus ,,Toyotos“ variklis, Mortenas Harketas ir vėl prašys šviesos – ,,Lord, shine a light for me/I am waiting to be called/ I am ready to go home“. Aš jam pritarsiu. Ir mėgausiuos – keliu, vairavimu, vienuma. Ir dar viena, tegul ir sunkios ligos pažymėta, diena.

Mokytojų kambario sindromas   I

Normaliam žmogui metai baigiasi gruodžio pabaigoje. Mokytojai vargu ar gali pretenduoti į normalių žmonių kategoriją. Dėl keleto priežasčių. Viena iš jų yra ta, kad mokytojai metų pabaiga laiko ne gruodžio 31-ą, kai pleška fejerverkų ir šampano kamščių salvės, o paskutines birželio dienas, lipnias ir tąsias it saldainiai. Priežasčių, kodėl mokytojus galima išbraukti iš normaliųjų sluoksnio, galima būtų vardinti ir daugiau. Socialinių, psichologinių, ekonominių. Tačiau kol kas užteks vienos, jau anksčiau paminėtos.

Apie artėjančią metų pabaigą praneša tam tikri ženklai. Tarsi epileptikui apie artėjantį priepuolį. Ne kalėdinė eglė miesto centre, ne dovanų pakavimo popieriaus akcijos priekybcentriuose ir ne ten pat grojančios iš svetur importuotos kalėdinės giesmės a la ,,Last Chritmas I gave you my heart“. Ženklai ne tokie racionalūs, menkiau materializuoti, kartais visai dezertyravę iš logikos dėsnių veikimo zonos.

Pirmiausia imi vengti mokytojų kambario. Pradedi baimintis, kad kaip H. Murakamio herojus gali patekti į šulinį, iš kurio paslaptingai dings kopėčios, jungiančios dvi erdvės: realią šiapusybę ir klaustrofobišką požemio sferą, kurioje karaliauja sapnai, Hadas ir išsipildymą žadanti fikcija. Kuri sfera pranašesnė – požiūrio, atskaitos taško ir nuotaikos klausimas. Tačiau būtent mokytojų kambaryje kyla realus pavojus asmeninei saugumo zonai būti uzurpuotai. Šlykščių kvepalų, beprasmių pokalbių, nieko nereiškiančių žodžių ir susireikšminusių minų. Imi nekęsti kolegų. Kiekvieno atskirai ir visų kartu sudėjus. Vadovų labiau nei pasaulinio tvano ar trečiojo pasaulinio galimybės. Kasdien jauti, kaip neapykantos diapazonas plinta ratilais, ryškėdamas, stiprėdamas, tai nutoldamas, tai vėl priartėdamas. Į epicentrą nepatenka tik draugės. Jų manoji nuotaika neveikia, o psichozė iš pusiausvyros neišmuša. Priešnuodį suranda greitai, nerimtai skambančių išsisukinėjimų negirdi – tekila ar ,,Paskenduolė“? Šiokią tokią pasirinkimo galimybę palieka, subtiliai gerbdamos asmens laisvę. Už tai aš jas ir mėgstu. Be to, su jomis nereikia bijoti savęs pačios, visokios: ciniškos, sentimentalios, plokščia krūtine ir kiaura kojine. Galime gurkšnoti tekilą, užkąsdamos citrina ir cituoti rusų klasikus. Galim skaityti ,,Šiaurės Atėnų“ jaunųjų poetų kūrybą ir prisipažinti, jog ją interpretuoti, net ir turėdamos gana tvirtą filologinį išsilavinimą, esam neįgalios. Impresionizmą nuo ekspresionizmo atskiriu be vargo, o štai dadaizmą ir imažinizmą – galiu ir supainioti. Galų gale net būdama filologė nemoku rašyti. Neturiu talento, parako ir nesugebu išvystyti padoresnio siužeto. Netgi eilinis šešetukininkas retkarčiais sukurpia geresnių istorijų už tas, kurias susapnuoju ar išmedituoju. Tačiau bandau. Klumpu ir vėl bandau.

Iš tolimųjų universiteto laikų prisimenu dėstytojos, mokiusios mus teksto kūrimo paslapčių ir subtilybių, pamokymus. Kad teksto nereikėtų pradėti jungtuku. Šį reikalavimą šiame tekste išlaikiau be vargo. Nes nemėgstu jungtukų, ypač ,,jeigu“. Jis kažkoks nekonkretus, įtartinas ir frigidiškai politiškas. Be to, kaip ir neturi tos pačios šaknies draugų, bendrininkų. Ir labai primena mokytojų kambario atmosferą: ,,Jeigu tu man taip, tai aš tau taip ir dar anaip“. Kūrybinio rašymo dėstytoja, tada žinoma poetė, kelių premijų laureatė, o vėliau indų plovėja kažkokiame Anglijos greesy spoon bare, kiekviename tekste reikalavo minėti mirtį. Bet kokia forma, bet kokiu pavidalu. Kapų, agonijos apimto žmogaus akių, karsto mezginių ar laidojimo biuro darbuotojo. Nors man jie, tie darbuotojai, dažniausiai primena personas, turinčias kriminalinę praeitį, o ateities neturinčias jokios. Jeigu pavyks, mirtį paminėsiu ir šiame tekste. Jeigu ne, tai bus įrodymas, jog už kursą gautas įvertinimas ,,devyni“ daugiau nei pagrįstas, teisėtas. Iki dešimtuko būtent ir pritrūko efektingo mirties vaizdo metų pabaigoje vertintoje esė. Tiesa, kurse buvome dvi studentės tokiais pat vardais. Dėstytoja supainiojo ir bendravardės dešimtukas atiteko man. Nenorėjo braukyti įskaitų knygelės, tad likau su garbės skola. Pažadėjau ją atiduoti – parašyti tekstą, kuriame būtinai bus minima mirtis. Bet kokia forma, bet kokiu pavidalu. Deja, pažado neištesėjau. Apie mirtį tada žinojau ne daugiau negu žinau šiandien. Kad ji gali būti visokių pavidalų ir faktūrų. Senelis tiesiog užmigo. Gulėjo ramus, aukštas ir kaulėtas. Toks, koks buvo visada. Draugę Almą, grįžtančią iš mokyklos, mirtinai pervažiavo autobusas, o karste ji labiau priminė angelą renesanso dalininkų paveiksluose. Kita draugė prisigėrė tablečių. Kai ją rado, plaukai juodu debesiu buvo nukloję nepriekaištingai išblizgintą parketą, o didžiulės tamsios akys žvelgė kiaurai sieną į darželio kieme žaidžiančius vaikus. Lūpos, išdažytos kraujo raudonumo lūpdažiu, kurį kaip gimtadienio dovaną atsiuntė teta iš tuomet mistinės, tik geografijos atlasuose matytos Amerikos, lyg ruošėsi tarti žodį. Pasitikti šviesos tunelio gale išėjo graži tarsi Holivudo filmų megažvaigždė. Nepalikusi jokių laiškų. Jokių atsiprašymų, paaiškinimų, kaltinimų. Jokių tekstų, išskyrus parašytąjį juodų plaukų sruogomis.

O štai kursiokų, gavusių dešimtukus, tekstus išspausdino ,,Nemunas“. Mano, žinoma, ne. Jau sakiau, jog dešimtuką gavau per apsirikimą. Už tai kaip nustebau, kai vienos labai girtos (be jokių aliuzijų į alkoholį) grupiokės labai girtą (taip pat be promilių) tekstą, tik jau anglų kalba, radau po poros metų viename angliškame žurnale. Žurnalo pavadinimą pamiršau. O grupiokės novelę galėčiau atpasakoti laisvai. Dviem kalbomis – lietuvių ir anglų. Identiškas. Tik angliškoji istorija angliškame leidinyje turėjo prierašą English tale. Tada supykau, kad pripažinta poetė-dėstytoja ir toks rimtas leidinys leidžiasi apgaunamas ir plagiatą priima už autorinį darbą. Dabar nebepykčiau. Nurašyčiau viską Jungui, kolektyvinei pasąmonei ir archetipiniam mąstymui. Ir mokytojų kambario sindromui. To paties mokytojų kambario, kurio nemėgau būdama dar studentė ir kurio imu vengti mokslo metų pabaigoje kaip mano taksas maudynių.

 Amerikietis mokytojas, nustojęs juo būti, parašė romaną apie savo darbą, mokyklą, mokinius. Ir mokytojų kambario įnamius. Jis tvirtina, kad amerikiečio finansinė padėtis tuo geresnė, kuo toliau nuo mokyklos jis esąs. Mums lygintis su amerikiečiais nei korektiška, nei protinga. Lietuviai nuo amerikiečių skiriasi kaip mano taksas nuo kaimynų pitbulio. Kuo lietuvis toliau nuo mokyklos, tuo geresnė jo psichinė būsena. Finansinė padėtis – šiokia tokia, labai įvairi. Ją labiau lemia ne priklausymas nacijai, o visiškai patriotiškai nekonotuoti dalykai: stažas, kategorija, sugebėjimas įsiteikti tiems, kurie mano turį antgamtinių galių ir įgaliojimų spręsti ir lemti ne tokių apdovanotųjų veiklą. O štai psichinė būsena dažnai kelia rimtų įtarimų. Kuo toliau esi nuo mokyklos, tuo daugiau nervinių ląstelių lieka tavo (ne)kilnojamos nuosavybės registre. Tuo giedriau žvelgi į save, šalia esantį ir pasaulį tiek toje, tiek kitoje tvoros pusėje. Tuo rečiau praveri mokytojų kambario duris. Nes tai vieta, kur (ypač metų pabaigoje, tų metų, kurie baigiasi vasarą) kyla psichozė. Iš pradžių jos požymiai būna neryškūs, išplaukę. Vėliau pamažu susifokusuoja, ima lokalizuotis. Įgauna formą, struktūrą, kvapą, garsą. Net faktūrą. Norėtųsi, kad tai būtų aksomas kaip ,,gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. Tačiau labiau primena sizalio buklų brūkštelėjimą per dar tebekraujuojančią stigmą.

Psichozė – užkrečiama. Labiau negu koronavirusas, paukščių ar kiaulių gripas ar kokia ten ragų-nagų liga. Plinta žaibiškai, be plano, be atrankos. Vakcinos nėra. Taisyklių, kaip apsisaugoti, irgi nėra. Dezinfekcinis skystis, kaukės ar pirštinės visiškai neveiksmingi. Apskritai mokykla – tai vieta, kur galioja visos taisyklės, išskyrus tas, kurios surašytos oficialiuose veiklos dokumentuose ir vidaus darbo aprašuose. Pastarosios skaitomos tik vieną kartą – jas kuriant. Vėliau įsegamos į storą, solidžiai atrodantį segtuvą ir pamirštamos. Veiksmingiausios čia nelegalios taisyklės. Jos veikia be patvirtinimų ir sutikimų. Visi apsimeta, kad apie jas nieko nežino, nors moka atmintinai. Rašytinės, oficialiosios taisyklės čia mutuoja, logika, kuria jos grįstos, virsta pigia kekše tinklinėmis kojinėmis, o žmogiškumas teka tik viena kryptimi ir neturi priešpriešinio eismo juostos. Už tai čia norisi kalbėti ciniškai arba niekaip. Dar nebent citatomis. Kad ir F. Mercury’io: ,,What people do to other souls/ They take their lives – / Destroy their goals? Their basic pride and dignity/ Is stripped and torn/ And shown no pity“. Dar drąsiau, nevyniodami žodžių į vatą rėžė A. Holmes ir D. Wilson: ,,Jokie kankinimai negali taip sugniuždyti dvasios, kaip ilgai trunkantis buvimas su bendradarbiais“. Tad kuo daugiau laiko su jais praleidi, tuo didesnė tikimybė tapti mizantropu. Kita vertus, mizantropija – aiškus ženklas, kad artėja metų pabaiga. O tai reiškia, jog prieš akis – 56 laisvos dienos. Ypatingos dienos. Galiu prisiekti, kad nevalgysiu mėsos, nesikeiksiu rusiškai, net atsisakysiu mėgstamiausio Tomo Kolinso (žinoma, ne vyro, o kokteilio). Skaitysiu tik padorias knygas, susapnuosiu seriją sapnų apie gyvenimą paralelinėse erdvėse, kur niekas nerašo įsakymų, kuriose niekam neužkliūva kalbos tonai ir pustoniai, žvilgsnių strėlės ir špagos. Kur visi viskuo patenkinti. Visomis prasmėmis, tarp jų ir seksualiai. Kur negyvena jokie homo pedagogicus, ,,aplipę kultūringais melais, šizofrenijom, ir kompleksais, institucionalizuotom religijom ir ideologijom“. Nuo šaldytuvo dings visi privalomų darbų sąrašai. Liks tik vaizdai iš kadaise lankytų vietų banaliuose magnetukuose. Sibelės fontanas, Teidės ugnikalnio kontūrai palmių lapų panoramoje, benosis Sfinksas, baltai žydras Santorino miražas. Vaizdai tokie beasmeniai, kad gali būti ir sapno atplaišos. O gal ir praeities atšešėliai dabarties audinyje.

Dabar jau nebijau, kad dabartis gali ,,ištikti kaip uždelsto veikimo bomba“. Kaip neplanuotas nėštumas. Kaip seniai mylėto vyro skambutis. Tiesiog pereinu į Privacy Enchanced Mail – sustiprinto režimo pašto zoną. Čia negalioja svetimos taisyklės, planai ir nurodymai. Čia blokuojamos dešrų ir vaistų reklamos, apklausos apie tai, kokiu muilu prausiesi ir kokia pasta valaisi dantų likučius. Čia jau nebepateks laiškai, siūlantys pasididinti penį ar krūtis. Negali padidinti ar sumažinti to, ko neturi. Išsivėdinsiu kambarį ir galvą. Nulakuosiu parketą ir nagus. Pastaruosius žaliai. Nes žalia ramina pavargusias akis. Neskaitysiu H. Murakamio, nes galiu supainioti šiuos metus su 1Q84. Neskaitysiu ir pradedančiųjų poezijos. Nes nemėgstu daugtaškių. Kaip mokytojų kambario nekalendorinių metų pabaigoje, kaip tekstų su efektingu mirties vaizdu. Kaip jungtukų, ypač ,,jeigu“.