Tiltai buvo susprogdinti ir mano kelyje atgal. (…) Karo ugnis degė tarp manęs ir mano namų.

1944 m. liepos pradžioje Raudonajai armijai įsiveržus į Lietuvą, antrosios sovietų okupacijos grėsmė tapo akivaizdi. Daugelis rytinės ir vidurinės krašto dalies lietuvių staigiai virto karo pabėgėliais. Jaunesnieji organizavosi į būrius ir nuo sparčiai artėjančios Raudonosios armijos traukėsi į Žemaitiją, tikėdamiesi ten išsilaikyti. Prie tokių būrių su Pasvalio vyrais prisijungė ir Albinas Vaitkus.

Kelias iš Pasvalio vedė per Vaškus, Žeimelį į Žagarę, Katiliškes, Gruzdžius. Atsisveikino su savaisiais.

Pasilik su mumis…, – šnekėjo vis tą patį motiniukės giliai įdubusios akys. Ant jų užtraukta juoda skarelė. Kodėl juoda, kai liepos saulė iškilniai žėrė auksą ne rieškučiomis, ne saujomis, o sriautais ir upėmis? Kai visa žemė pleškėjo ir ūžčiojo nokimo sotyje ir brandume? Ji žinojo, kaip apsirėdyti tai valandai, kada netenka pusės savo vaikų, kada juos regi patį paskutinįjį kartą. Jos nuojautos niekas nebegalėjo nė atšaukti, nė pakeisti. (…) Laikykis, tėtuši, taigi kaip nors… Mūsų ūsai susiglaudė ir susipynė, šiurkščiai pakutendami žandus. Iš knygos „Išėjusiems negrįžti“.

Toliau – į Žemaitiją: Akmenė, Dabikinė, Ventos upė, Viekšniai, Plateliai, Mitkaičiai, Gadunavas, Pievėnai, Plinkšių dvaras. Čia įstojo į Tėvynės apsaugos rinktinę. Paskirtas Pirmojo pulko trečiosios kuopos raštininku. Dalyvavo apmokymuose, mūšiuose. Karo kelias vingiavo per Telšius, Eigirdžius, Tryškius, Kairiškius, Papilę. Teko atlaikyti Ventos frontą. Vėl tie patys Pievėnai, Seda, Sedos kautynės, Barstyčiai, Salantai, Kalnalis, Kretinga, Klaipėda, Priekulė, Šilutė, Rusnė. Ties Rusne atsisveikino su Lietuva, persikėlęs per Nemuną atsidūrė Rytprūsiuose.

Po mūšių išsklaidyti lietuviški daliniai pergrupuoti į pionierių kuopas. Albino Vaitkaus kuopa buvo mėtoma po visus Rytprūsius, Lenkijos žemę: Elch Niederung, Sakenburg, Pregelswald, sugriautas Karaliaučius, Mohrungen, Sonnenborn, Rogallen, Kalgendorf, Schnippen, Lenkijos miškai, Johannisburg, Sichelberg, Golub, Modlinas, Varšuvos pafrontė, Graudenzas, Stargardas, Berent, Hoch Stueblau, Klein Palubin, Ober Malkau, Schoenek, Gross Kleschkau, Dancigas, Oliva, Zoppot, Neustadte, Newau, Grabau. Atliko įtvirtinimo darbus. Juos nutraukdavo bėgimai iš nuolatinių apsupimų. Tikrą karo pragarą išgyveno rusų apsuptoje Gdynėje. 1945 m. pavasarį iš Hexegrundo prietilčio kuopa iškelta laivais į Helos pusiasalį, nugabenta į Kopenhagą. Rengė artilerijos įtvirtinimus netoli Haderslevo miestelio. Po Vokietijos kapituliacijos pėsčiomis pasiekė Vokietiją, Schleswig-Holstein provinciją, pateko į anglų nelaisvę. Po dviejų mėnesių Albinas Vaitkus pabėgo į Flensburgo DP (Displaced Persons – Išvietintųjų asmenų) stovyklą.

Visą karo kelią lydėjo apmąstymai.

Ar nevertėjo man pasilikti? Su tais, kurie nepalenkiamai tikėjo, jog po nakties visad išaušta rytas? Kurie ryžtasi viskam – išlaukti, iškęsti, priimti ant savęs visa, tik neišeiti iš namų savo valia…

Karas išskyrė šeimą, su Pasvalyje pasilikusia žmona Elze Avižonyte gyvenime nebesusitiko. Ji ilgėjosi ir laukė sugrįžtančio vyro.

Aš nežinau, kokią auką sudėčiau Kūrėjui, kad jisai sugrąžintų man tave, kad nesulaužytų mudviejų jauno gyvenimo. Iš Elzės Avižonytės-Vaitkienės dienoraščio, 1945 m. rugpjūčio 5 d.

Vidurvasarį ėjau į Tavo tėviškę, mano vyre, su ryžtu, su viltimi. Ak, bent ką nuo Tavęs. Ėjau tais pačiais keliais, kuriais su Tavimi kartu važiavome. Ašaros man sunkėsi iš akių ir širdį taip skaudėjo… Ek, mylimasis, Tavo tėvas verkė su ašaromis. Ir netiesa, kad tai akmeninis senis be jausmų, be širdies. Atsisveikinau su Tavo broliu, ir toks liūdnas, toks beviltis jis buvo. Iš Elzės Avižonytės-Vaitkienės dienoraščio, 1945 m. rugsėjo 30 d.

Karo kelyje lydėjo kūryba: Telšiuose ėjusiame laikraštyje Tėvynės Gynėjas 1944 m. rugsėjo 29 d., išspausdintas apsakymas Kruvinas gusaro šokis.

Trumpais laisvalaikiais lankė pilis Mozūrų ežero apylinkėse…

Visa tai, kas išgyventa ir tuomet jau apmąstyta bus sudėta į knygą Išėjusiems negrįžti.

Kažin ar kuris kitas mūsų rašytojų yra išgyvenęs baisesnį karo pragarą, kaip Marius Katiliškis, su kuriuo apsuptoje Gdynėje kartu valgėm arklieną, gėrėm iš vokiškų karo sandėlių išplėštą konjaką, ant Baltijos kranto kasėm duobę čia pat artilerijos sviedinio skeveldros užmuštam bendražygiui palaidoti. Vladas Būtėnas.

Tūkstančiai traukėsi į vakarus nuo artėjančios sovietų okupacijos, Marius Katiliškis rinkosi karo kelią – nepaliko tėvynės be kovos.