1953-ieji. Buvau pirmasis, pradėjęs kurtis prie Lemonto. Neapsikęsdamas mieste, užpirkau šešis akrus buvusios kadaise farmos klaikiai apleistos žemės. Žolė iki krūtinės. Susirėmiau būdelę, kad būtų kur nuo lietaus palįsti. Krisdavau ir miegodavau be sapno. O ankstų rytmetį melodingai tilinduodavo septynių bažnyčių varpai. Grįždavau kartą ar du savaitėje miestan nusiprausti, pasirūpinti ėdmene. Man susijaukdavo savaitės dienos, bet ar tai svarbu. Iš pokalbio su Antanu Vaičiulaičiu.

Aplink namus pasodino sodą, medžių alėją.

Metus praleidęs statybose turėjo grįžti į darbą, šįkart į geležies apdirbimo įmonę pietvakarinėje Čikagos dalyje, lietuvių populiariai vadinamą „springsine“.

1956 m. gimė duktė Agnė, pavadinta knygos Miškais ateina ruduo herojės vardu.

1965 m. netenka darbo. Prižiūri Čikagos Lietuvių Tautines kapinės – kasa duobes, pjauna žolę.

1967 m. pereina į kaimynystėje įsikūrusius, Kazimieriečių tvarkomus senelių namus. Dirbo iki 1977 m.

Geriausiai jausdavosi kasmet vykstančiuose Santaros-Šviesos federacijos suvažiavimuose Tabor farmoje (Sodus, Mičigano valstija). Gyvendavo atskiruose nameliuose. Vakarais ir naktimis vykdavo pokalbiai, pasilinksminimai. Mariaus namelis sulaukdavo daugiausia svečių, čia būdavo įdomiausia ir linksmiausia… Tokią savaitgalio sąskrydžio naktį Taboro Farmos kabinos virto karusele, kur amžini studentai ir profesoriai modeliavo iš vieno namelio į kitą, nenutrūkstama žąsele… Antano Gustaičio dialogai su draugais ir viešniom laipsniškai ėmė įgauti vis aukštesnio poetinio polėkio… Marius neužilgo momentą pripažino visiškai nunokusiu užvesti dainai „Mes razbaininkėliai“, po kurios įkandin sekė išgyvenimų epas „Blumen ir vosilken raušen pakeliais.“ Bronys Raila.

Turėjo Santaros-Šviesos federacijos garbės filisterio vardą.

Lietuviai studentai dažnai kviesdavo į savo susibūrimus.

1958 m. balandžio 25 d. Čikagoje lietuvių studentams skaitė paskaitą Žvilgsnis į kaimą nutolusio kaimiečio akimis. Lietuviško kaimo nebeprisimenančių arba mažai jį teprisimenančių studentų puikiai literatūriškai paruošta paskaita buvo priimta su dideliu susidomėjimu.

Kol bus valgoma duona, kaip pagrindinio ir būtino gyvybei išlaikyti maisto dalis, tol ir ūkininkas, tos duonos gamintojas, ir žemė, tą duoną auginanti, ir kaimai, tą duoną teikiantieji, bus minimi ir labai verti prisiminti. Paskaitos fragmentas

Dalyvaudavo akademikų jūros skautų susibūrimuose. Korporacija Gintaras juos rengdavo kaimynystėje, sesers Jadvygos Lukošiūnienės pakluonėje.

Buvo kviečiamas į literatūros šventes, tardavo žodį įteikiant premijas, skaitydavo savo kūrybos fragmentus.

Susibičiuliavo su poetu Algimantu Mackumi. Jis dažnai lankydavosi Katiliškių namuose. Skaudžiai išgyveno jo ankstyvą netektį.

Katiliškių namai buvo atviri literatūros, meno žmonėms. Ryšiai siejo su poetu, žmonos broliu Henriku Nagiu, rašytojais Antanu Škėma, Jurgiu Blekaičiu, Juliumi Kaupu, Broniu Raila, aktore Dalia Juknevičiūte, menininkais Vytautu Ignu, Vytautu Kazimieru Jonynu.

Laiškais bendravo su Lietuvoje gyvenančiais brolio Benedikto sūnumi Vytautu, kitais giminaičiais, rašytoju Kaziu Saja, muziejininke Birute Stumbriene.

Draugystė su archeologe mokslininke Marija Gimbutiene vos nepakeitė Mariaus Katiliškio ir jo šeimos gyvenimo. Lietuviais kūrėjais besirūpindama Marija dėjo visas pastangas, kad Katiliškių šeima persikeltų gyventi į jos sodybą Topangoje, Kalifornijoje, kad Marius galėtų laisvai rašyti ir dirbti universitete, savo talento nešvaistydamas fabrikuose. Buvo viską suplanavusi, bet svajonė liko neįgyvendinta. Tik 1964 m. Marius Katiliškis svečiavosi jos namuose, vienas ir su šeima. Susitikdavo Santaros-Šviesos suvažiavimuose. Marija Gimbutienė viešėjo Katiliškių namuose Lemonte.

Mėgdavo piešti. Išliko aplankytų, gyventų vietų vaizdai.

Pasakodamas Marius dažnai nupiešdavo tas vietas, kad man būtų aiškiau ir norėdamas patikrinti save, ar neužmiršo. Iš Zinos Katiliškienės laiško.

Kasdieninis gyvenimo palydovas buvo pypkė. Droždavo jas, dovanodavo draugams. Susikaupė jų visa kolekcija. Pypkiavimas kartu buvo ir rašymo inspiracija.

1965 m. gavęs Santaros-Šviesos federacijos kūrybinę stipendiją, pusmetį galėjo atsidėti kūrybiniam darbui, daugiausia laiko skirdamas romanui Pirmadienis Emerald gatvėje. Jis pasirodys tik po autoriaus mirties.

Kūriniai buvo spausdinami Aiduose, Literatūros lankuose, Užuolankoje, Margutyje, Metmenyse, Naujienose, Sėjoje, Darbe, Nepriklausomoje Lietuvoje. 1973 m. vėl grįžta prie eilėraščių – publikacijos Metmenyse, Margutyje, Aiduose.

Viena po kitos pasaulį išvysta knygos.

1957 m. išleistas romanas Miškais ateina ruduo.

Metus ir kitus klaikiausiame metalo gausme ir žlegėjime, troškinančių dūmų smarvėje, ištisiniuose darbininkų keiksmuose dėsčiojau situacijas, personažus, išėjimus. Tada visuotinis atleidimas. Sėdau prie popierių. Šešias savaites užtruko, kol prisivariau iki galo. Paskutinius dvidešimt mašinraščio puslapių parašiau per naktį ir padėjau tašką. Nespėjus dorai užsnūsti, telefonas. Kuo skubiausia ligoninėn. Vardas? Nelemta amerikiečių mada iš karto pasakyti vardą. Akyse tebesišmeižė mano herojė Agnė, tai ir pasakiau. Iš pokalbio su Antanu Vaičiulaičiu.

Knyga įvertinta trimis premijomis. Bostone susiorganizavusi rašytojų ir kultūrininkų grupė įsteigė Lietuvių Enciklopedijos premiją ir ją paskyrė Mariui Katiliškiui Čikagoje. Per premijų šventę buvo įteikta ir Skaitytojų premija, po kelių savaičių – liberalinio jaunimo premija.

Tiesos reikalavimas, tiesos prieš patį save, yra mano knygų pasaulio mastas. Tenoriu skaitytojui parodyti savo žemės ir jos žmogaus likimą, kokį jį mačiau ir gyvenau, kokiu džiaugiausi, mylėjau, vargau ir kentėjau. Žodis premijų įteikimo vakare Čikagoje, 1958 m. kovo 30 d.

1958 m. vėl romanas Išėjusiems negrįžti. Prabyla karo metų išgyvenimai. Apmatai kūriniui užmesti dar pačiame aprašomų įvykių sūkuryje, knyga planuota ilgą laiką, pirmieji rankraščiai stalčiuje pragulėjo keliolika metų ir, tik atsiradus progai, virto knyga. 1960 m. Kanadoje įteikta Montrealio Akademinio sambūrio Vinco Krėvės literatūrinė premija.

Savoji žemė kaip buvo taip ir pasiliks ta pati. Sunki, nepažeidžiama, nors viską mes panaudotume savam niekingumui pareikšti. Viskas prieš ją nublanksta, o mes tik plėšomės be reikalo. (…) Visur ir visais laikais žemė paėmė už save aukščiausias kainas. Žemė, kaip kempinė, permerkta krauju. Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur. Žodis gavus premiją už romaną Išėjusiems negrįžti.

1963 m. Terros leidyklos išleista novelių knyga Šventadienis už miesto laimi Lietuvių Rašytojų draugijos premiją. Įteikta Los Angeles mieste, Kalifornijoje.

1975 m. pradžiugina Apsakymai. Šeštoji ir paskutinė knyga, kurion sudėta dvylika pilką ir slegiantį gyvenimą svetimoje žemėje liudijančių kūrinių, atitinkančių ir autoriaus išgyvenimus.

Nuo „Prasilenkimo…“ iki „Užuovėjos“ – keturi, nuo „Užuovėjos“ iki „Miškais…“ – penki. Kitais metais „Išėjusiems… Po penkių „Šventadienis už miesto“. Už dvylikos metų – „Apsakymai“. Tai visa mano vargana raštija. Iš pokalbio su Antanu Vaičiulaičiu.

Ar turėjo įtakos ar ne, ką aš dabar galiu žinoti, bet tokie vardai ne mane vieną veikė: Selma Lagerloef, August Gailit, Knut Hamsun, Victor Hugo. Iš pokalbio su Antanu Vaičiulaičiu.

1969 m. knyga Miškais ateina ruduo išleidžiama sovietinėje Lietuvoje. Vieni žavėjosi, kiti piktinosi.

Buvęs Naujosios Romuvos redaktorius, prisimindamas bendradarbiavimo laikus, rašė: Romanu labai susižavėjau. Jūs jame atskleidžiate naujų Lietuvos gamtos ir jos gyvenimo grožio aspektų, kurių mūsų rašytojai dar nebuvo pastebėję.

Prie šešeto knygų glaudžiasi ir dvi nedidukės knygelės: 1951 m. Kanadoje išleista Paskendusi vasara ir 1969 m. Čikagoje mokomajam reikalui išspausdinta Duobkasiai.

Pasiramsčiuodamas lazda pamažu krapinėju po savo miškelį, sodą, pievutes. Aš ne miestietis, dūmiau kaip galint greičiau į prerijas. Iš laiško Birutei Stumbrienei, 1979 m. kovo 16 d.

Savo kraštui, savo žemei pavaizduoti ir pergyventi aš turiu ne saujas, ne maišus, o aruodus. Ir tai ne poetine, o tiesiogine prasme. Tiesiogine ligi fiziškai varginančio skausmo. Jaučiuosi gniūžtąs po tuo krūviu. Ir juo man blogiau, kad kasdien aiškėja neatšaukiamas faktas, jog to visko nebus galima atskleisti.

Mirė 1980 gruodžio 17 d.

Po mirties Čikagoje 1993 m. išleistas romanas Pirmadienis Emerald gatvėje, 2005 m. – apsakymų rinkinys Pasivaikščiojimas ratu.

Arčiau pažinojusių atmintyje Marius Katiliškis nuolat iškils savo nepamirštama asmenybe. Nežiūrint paviršutiniško paprastumo, iš jo laikysenos, balso ir judesių, dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno žodžiais tariant, dvelkė ir kažkoks jam natūralus monumentalumas, kuriuo puoštis tegali žmogus, nešiojantis savyje kūrėjo nemarumą.