Kotryna Kraptavičiūtė – kūryba
Originalioji kūryba. Poezija
nuodėmė
be proto švelnus veidas –
iš jauno žemės vandens
ir savo nuodėme jis yra –
užginta svaigti juo
neįtaria
mirčiai esąs suvedžiotas
tyras
ir pirmapradis –
it jau buvęs it eita į jį
nusidedu
o pakylu
iki tavo veido
iki tamsos
einu svaigdama dangum
kaimynų sodais žydinčiu
katinai sulekia pažiūrėti
kas temstant vaikšto
lėtai lyja
prūdo vanduo
ima šnypšdamas šnabždėti
neapčiuopiamas vakaras nueina
mane palieka aklą
obelžiedžių slėpty
***
yra pajautos iš praeities
kur nebegali pasakyti kas yra
o gyva –
it už durų svetys jau laukia
ir skubi kad neišeitų
pagalvojęs kad tikriausiai nieko nėr
skubini ruoštis ir kažko nerandi
pakviest negali –
dar pusnuogė stovi
su apatiniais vien
ir lakstau
po kampus –
gal neišeis
viena
saldus pavojus Letės vilnyse
liepos naktis maudžia kalte
o švelniai!..
nesumaldau troškimo –
to kas praėjo
ir nežinau nė
ar buvo
vėl bristi kad vėl užmirščiau
vandens akys
tavyje liepa
vyro kvepalai
savo o gelia
it kito
liepa tavyje kaltė
visa verčia svetimu
ir geidžiamu
kita
būdavo iškūrena
liepos naktį pirtį
tamsią
kaip miškinio ežero vanduo
pasakodavo kad laumių yra
man dar negirdėjusiai niekur
kas būna naktim
kai tylu taip kad net girdisi
kaip daužo kultuve
ir nebežinai –
ant žemės
tavy
ar po ja
kaip užpildavo vandens
į akmenis
prakirsdavo visas olas pasauly
ir išgirsdavo dievai
ir tekėdavo žemėn vanduo
nežinau ką galvojau
apie kraupias deives
bet šiurpas suimdavo
iki šiol nepraėjęs
slėpdavaus kampe
stipriai užsimerkus –
nuogis
vandenų garuos
ar dar baugiau
išbėgti negalėdavau
iki namų tik pieva –
o naktis
***
kas tavoji vėlė
kuo būdamas išeisi?
kai žemę paliksi
sparnu man
veidą paliesk –
nebijosiu
kai temsta balandį
šunys supuolė loti
kiemai
tvinksi skardžiu aidu
čia nėra jokios simbolikos
kaip ir gandralizdis
paukščių pora
švelniai ir baugiai
sklendžia naktin
juodi it šešėliai
paukščių siluetai
ir aš grįžtu iš miškų
iš laukų šalančių nakčiai
šįvakar nei vieno simbolio
visa taip kaip yra
šunų aidas
gandrai
ir mano grįžimas
***
kadais tikėjom kriauklėje
išgirsti jūrą
klausėmės – sunki sena tamsi…
kas dabar tiki kriauklelių dvasia?
būsiu geldelė
joje išgirsit savo liūdną veidą
kol vienąsyk vaikas upėje basas
atvers puseles priglaus prie ausies
ir klausys –
atliepsiu jo širdį
