Regina Grubinskienė – kūryba

Kokias gėles mėgo Marius Katiliškis?

Gėlės pirmiausia asocijuojasi su švelnumu ir tradiciškai simbolizuoja moteriškumą. Tai liudija
ir graikų mitas, pasakojantis, kaip atsirado gėlės: deivę Chloridę (chloris – žalia) įsižiūrėjo Zefyras,
vėjo dievas, ir atkakliai jos siekė. Kai Chloridė prarado nekaltybę, iš jos lūpų pradėjo augti gėlės –
tai buvo ženklas, kad jie abu tapo vedę. Taigi gėlė – iš moters lūpų, o dovanoti moteriai gėles –
tarytum dovanoti meilę. Mitas paaiškina, kodėl intuicija šnibžda, kad gėlės labiau tinka moterims.
Tačiau laikas keičia tradicijas, įpročius – dovanojamos puokštės ir vyrams, ir netgi jos formuojamos
pagal tam tikras taisykles. Be to, yra vyrų, kurie labai mėgsta gėles – ne tik gauti dovanų, bet ir jas
auginti, prižiūrėti. Visgi jei reikėtų išvardyti lietuvių rašytojus vyrus, kurie vaizduodami gamtą ar
interjerą daug dėmesio skiria gėlėms, nebūtų lengva. Ko gero, ne vienas, to paklaustas, pirmiausia
paminėtų Marių Katiliškį. Kai 1990 metais Lietuvoje pasirodė jo „Užuovėja“, skaitytojams į atmintį
įsirėžė novelės „Kaitra“ fragmentas, kur aprašomas Vaitiškio sodybos gėlynas (gėlių darželis):
suminėta bene 11 gėlių ir jos labai vaizdžiai apibūdintos. Taigi kalbant apie rašytoją Marių Katiliškį
netinka klausti, ar jis mėgo gėles, reikia klausti, kokias labiausiai.
M. Katiliškio knygose – pirmosios nepriklausomybės Lietuva, kitaip tariant, prieškaris.
Veiksmo (ar emocinio vyksmo) erdvė yra kaimas: sodžiai, sodybos, pievos, laukai, miškai. Dabar
sakome: senovinė sodyba (vadinasi, iš praeities), o rašytojui tokia sodyba buvo vaikystės, jaunystės
metų realija. Sodyba su gėlių darželiu. Gamtininkas Almantas Kulbis¹ mano, kad gėlių darželiai Lietuvoje pradėti įrenginėti tik XIX a. pradžioje. Ir pirmiausia jie atsirado prie turtingesnių žmonių sodybų, dvarų, klebonijų, vienuolynų, o tik paskui juos ėmė sodinti valstiečiai. Iš pradžių darželiuose
būdavo auginami tie augalai, kurie labiausiai praversdavo buityje, pavyzdžiui, prieskoniai ar vaistažolės. Štai XVIII a. kūrusio Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ nėra nė mažiausios užuominos
apie darželius, o XIX a. pradžios poeto Antano Strazdo eilėraščiuose jau rašoma apie sodybas puošiančius gėlių darželius. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Morčiaus mėnuo stojos“ rašoma, kad penktą metų
mėnesį „mergaičių daržely sužydo kvietkeliai“. Galima sakyti, kad ir dabar įrengiami gėlių darželiai,
nes vėl grįžtama į sodybas. Tačiau šiandieniniai darželiai nebe tokie: juose gausu atvežtinių augalų,
ir, kaip teigia A. Kulbis, jų prisodinama tiek, kad darosi panašu ne į darželį, o į botanikos sodą. Dar
baisiau: darželių akcentais tampa įvairūs kičiniai dalykai – gėlėmis apsodinti vežimaičiai arba į puodynes, senus aulinukus ar net į padangas įsodintos gėlės… Nebūdavo senovėje ir tarp gėlių įterptų
masinės gamybos dirbinių – nykštukų, varlių, įsigytų prekybos centruose…
Šiai temai atskleisti labiausiai ir tinka minėtas Mariaus Katiliškio novelių romanas „Užuovėja“².

Kūrinys rašytas 35–38 metų vyro. Tezė aiški: rašytojas labai mėgo gėles – jas pažinojo, atidžiai į jas
buvo įsižiūrėjęs. Klausiame: kokias labiausiai mėgo, kokias dažniausiai minėjo savo kūriniuose?

Verskime romaną nuo pirmųjų jo puslapių ir ieškokime gėlių – ne tik sodybų darželiuose, bet ir pievose augančių žydinčių augalėlių, kuriuos paprastai pavadiname pievų, laukų gėlėmis.
Pirmojoje novelėje „Polaidis“ paminėtos tik katpėdėlės: Dryža, galvodamas, kad nėra geresnės
vietos amžinam poilsiui atgulti kaip tėviškės kalnelis dviejų upių santakoje, klausia savęs: „Kur tyresnė smiltis ir katpėdėlės taip meiliai šiulena?“ Tik garsas, regimasis vaizdas nepiešiamas. Šioje
novelėje pirmą kartą randamas žodis „žolynai“, kuris visoje kūryboje vartojamas kaip pagrindinis
žodis įvardijant gėles bei žydinčius pievų augalus: „Degė seklyčioje žvakės, tvaskėjo sunešti žolynai
ir gūsčiojo giesmė“ (Dryžos mirties epizodas). Štai kitoje novelėje „Apyaušrė“: „tvaskančius žolynus
pakely“; „ją supantys žolynai jau linksta nuo žvarbios rasos“; ašara „tiško į žolynų lapus“; stabtelėjo
ties žolynų puokšte.
„Apyaušrėje“ vaizduojamas merginos pasaulis, tad suprantama, kodėl tiek daug žydinčių augalėlių čia išvardyta. Kristina, dirbdama mėšlavežyje – šakėmis kapstydama mėšlą dirvoje, susimąstė
apie jai žadamas vestuves. Epizodas primena Žemaitės „Petro Kurmelio“ gamtos teismą miške – čia
lauko augalai merginai kartoja ją bauginantį žodį „vestuvės“: „Barkūnų šluotos susiglausdamos kuždėjosi tais žodžiais. Raustantis dobilų laukas įvėlė juos savo tankmėse. Ir svėrės gižiai geltonai spigino akis jais.“ Kai merginai norėjosi pabėgti iš trobos, toliau nuo jai peršamo jaunikio, ji galvojo
apie gamtos pasaulį: „Švėtimuose jau purienos kaišioja galvutes“ – pavasario ženklas. Pats gražiausias epizodas yra pasirengimo gegužės, Marijos mėnesio, šventėms (mojavoms) aprašymas. Rašytojas čia išvardija 11 gėlių, kuriomis merginos puošia seklyčios stalelį, ant kurio, užtiesto linine staldengte, stovi dvi vaškinės žvakės abipus Marijos paveikslo. „Kas tik buvo sužydę darželyje tuo ankstyvu metu“, tas „atsirado ant to stalelio“: tamsiai mėlyni turkleliai, baltos ir rausvai nutaškytos srūstijos, tulpės, baltosios lelijos, narcizai, pitunijos, muškatėliai nenusakomo raudonumo žiedais.
„Mergaitės nupynė vainikus iš pelenėlių“, tarp išsprogusių beržo šakelių dėjo palazdžių, pakalnučių, kvepiančių mirtelių. Vėliau užėjusi į seklyčią Kristina ištraukė iš puokštės „pačią sunkiausią
pinaviją“ ir atrėmė į Marijos paveikslą (nors religijoje Marijos gėlė yra lelija). Bėgdama iš namų, ji
jautė, kaip „šalti šalavijų laiškai lietė įrudusias blauzdas“, „jurginų kerai jau pusės stuomens“; matė,
kaip birželio naktį žvaigždės tirpo „tarp maurų ir vandens mėtų“, kvepėjo levendros, putinai, erškėtrožės, vijokšlis, saldžiai, kaip cinamonas. Sugrįžusi vėl „išskyrė pinaviją“, užkištą už Marijos
paveikslo, kalbėdama su motina, „pešiojo pinavijos lapelius“, kurie krauju lašėjo ant grindų. Šioje
novelėje gėlių gausu: randame ir pievų augalėlius, ir darželio gėles. Kai kurie pavadinimai ne visiems
ir girdėti, be abejo, jie iš gimtosios M. Katiliškio tarmės – vakarų aukštaičių šiauliškių. Nesunkiai
atpažįstame pituniją – petuniją, levendrą – levandą; pelenėliai – tai raktažolės, palazdės – plukės,
vijokšlis – turbūt vijoklis; pinavija irgi pažįstama, nors ją reikėtų vadinti bijūnu; bet kas tie turkleliai
ir srūstijos?
Novelėje „Nedermė“ pasakojama vyrų istorija, todėl gėlių paminėta mažai: pienė – palyginime,
nurodant žmogaus išvaizdą; įvardyta keletas gėlių, kuriomis kaimo žmonės puošė vainikus vartams:
galybė „raudonų, šviesių ir tamsių pinavijų, baltų putinų, ružavų sausviedžių“. Belaukiant per
kaimą važiuojančio vyskupo, motinos puošė dukras: „ant dailiai supintų kaselių dėjo ir segė rūtų
vainikėlius“.
„Pupžydyje“ kuriamas tik pievų vaizdas, tad jame svėrės, dobilai, kiaulpienių pūkai.
Kaip jau minėta, įspūdingiausias gėlių aprašymas yra novelėje „Kaitra“. Joje vaizduojama senus žmones ištikusi istorija (du kaimynai – Vaitiškis ir Miklošienė – augino svetimą, pamestą vaikelį,
kurį vėliau atsiėmė tėvai). Seno žmogaus pasaulis be sodybos ir gėlių darželio neįsivaizduojamas.
Rašytojas pasakoja, kaip keitėsi darželis Vaitiškio sodyboje – dabar jis „savaip pertvarkytas“: takai
platesni, lovos (lysvės) savotiškos, „nebe žilvičių vytelėmis, o žalia nukarpyta velėna išdėtos“, išnykę
„ypatingieji, blizgantieji akmenys, buvę didžiai mėgiami ir branginami darželių papuošimui“ (juos
nupoliruotus atveždavo iš degamųjų krosnių). „Ir žolynai tada, rodos, kitokie vešėjo“, – veikėjo mintys bėga į praeitį. Bet džiaugiamasi, kad išlikusios ir tos pačios, nuo senų laikų darželiuose auginamos
gėlės: „piliarožės tebesistiepia“, „liepsnos liežuviais tvaska ciesoriaus karūna“, „geltoni žieminiai
jurginai“ tebeželia, rūta žaliuoja. Įsimintinas sakinys: „Žolynų kvaptį gėrė senis, užsigulęs ant tvoros.“ O toji „kvaptis“ iš „liūtažandžio suskliaustų auselių“, iš plačios ir skaisčios kaip saulė zinijos,
mėlynų čebatėlių, tuliponų taurių, razetų. O paskui aprašoma pieva, sužėlusi negyvenamoj kaimyno
sodyboj: smilgos, kumelrūgštės, varnalėšos, dilgynės, kmynai (kuriami labai gražūs vaizdai:
„kmynų žydėjimas visų žolių audeklą dengė lyg ryto šarma“, „trumposios naktys buvo baltos nuo
jų“, „sodžius suposi kmynų žieduose“). Vėl dėmesį patraukia darželio aprašymas: pilnaviduris putinas, „kreivašakis miškinis sausviedis, nutaškytas rausvais žiedų lašeliais“, levandrų krūmas, kietis.
Vaitiškis ėjo su vaiku, kurį suviliojo aguonų liepsnelės rugiuose, paskui jis „brido sužydusia žole,
pasinerdamas barkūnuose ir šunažolėse“, ir jo marškinėliai „apkibo žiedų kuokeliais ir išsivėlė geltonomis žiedadulkėmis“; žlegėjo žvangučiai, vaikas pynėsi vikiuose; auksiniai saulės spindulių lašai
varvėjo į „atvertą vargo roželės taurę“, šniokštė smilgos; vaiko „šviesūs plaukai buvo pribirę žiedlapių, o kelnelės ir marškinukai prisivėlę lakišių“. Taigi „Kaitra“, kaip ir „Apyaušrė“, sužavi gėlių
aprašymais, nors šioje novelėje į jas žvelgia pagyvenęs kaimo vyras.
Novelėje „Atuorėtis“ taip pat minimos ir pievų, ir darželių gėlės, bet ne taip gausiai. Vyrai
pjauna miežius ir pagriovio vėdrynus, o po darbo prausiasi pirtyje, kurioje kvepia berželiais ir čiobrais („Je, tikrais čiobrais…“). Einant per sodžių patvory čiužėjo varnalėšos (ir – „mėtėsi varnalėšų
kibiais“), augo dilgynės („svirplys čyravo“ dilgynėse, Valius „metėsi po slyvomis į dilgynes“, „ausys degė nuo dilgynių“), o darželyje „svėrėsi jurginai ir svaigiai kvepėjo žirneliai“.
„Linarūtėje“ vaizduojamas ankstyvojo rudens laikas: „sudžiūvusi smilga lengvai svyravo ant
ežios ir šiušeno laukų kelelio tarpvėžiuose“. „Apynojuje“ – taip pat: „smilgos linguoja ežiose ir skaisčiai žaliuoja dobilų atolas laukeliuose tarp gelsvų ir pilkų ražienų“.

Kitose novelėse – „Kūlė“, „Delčia“, „Sniegas“ – vėlyvas ruduo, žiema, tad gėlėms minėti ne
metas. Paskutinėje novelėje tik rūtos paminimos: kai pasakojama apie kiškių daromą žalą – „ogi rūtos
palangėje skuste nuskustos“.
Tai ką gi radome novelių romane „Užuovėja“?
Gėlių darželiuose pirmiausia pamatomas jurginas (paminėtas 4 kartus) – tai gėlė, kilusi iš Amerikos ir Lietuvoje auginama turbūt tik nuo XIX a. Dažnokai minima pinavija (3), putinas (3).
Rūta, be kurios lyg ir neįsivaizduojamas sodybos darželis (beje, ji nuo XVI a. jau minima rašytiniuose šaltiniuose kaip auganti Lietuvoje, nors atvežta iš pietinės Europos), paminėta 5 kartus, bet tik
tris kartus kaip darželio gėlė; o kitais atvejais – palyginime ir kreipinyje („Kiek tave priėdžiau, mano
rūtele…“ – motina sako dukrai).
Iš kvapniųjų darželio gėlių, kurios paprastai būdavo sodinamos arčiau namo sienos, nes stiprus
kvapas ne tik malonus, bet ir užgoždavo nuo gyvulių sklindantį tvaiką, minimi erškėčiai, razetos,
žirneliai (pelėžirniai). Visai neminimas kvapnus jazminas, alyvos – nejau sodybose nebuvo auginami šie kvapnūs medeliai? Rašytojas kvapus akcentuoja (kvepiančios mirtelės, vijokšlis kvepia saldžiai kaip cinamonas ir kt.), nors dažniau kuriamas regimasis vaizdas.
Marius Katiliškis dėmesingas ne tik sodybos darželio gėlėms, bet ir pievose žydintiems augalėliams: iš jų dažniausiai pamini smilgą (5), dobilą (4), pienę ar kiaulpienę (3), barkūnus (2), dilgynę (2).
Netiesioginiais gėlių įvardijimais galima pavadinti palyginimus – juos labai mėgsta Marius Katiliškis, tad ir su gėlėmis yra nemažai. Štai rankšluostyje raidės supintos „kaip erškėtrožės šakelė“;
vyras „baltai nunokęs, lyg peržydėjusi pienės galvutė“; saulelė valkstėsi skystais kaip kiaulpienės
pūkas išplušijusiais ir į tolį nudrykusiais debesėliais“; „kaip margaspalviai jurginai šviečia avilių
stogeliai“; sodžius „šnarėjo lyg žiedadulkėmis rūkstanti smilgos viršūnė, brazdinama šimtų aksominių sparnelių“; „plastėjo lengvai pasisūpuodamos tartum purienų lapeliai geltonosios peteliškės“;
vaikas auga – „akyse kyla kaip dobilo atolas“; kai mergą vardu Albina parsivežė Bartkus, „visas
sodžius pašviesėjo, tartum darželis, sužydus jurginams“; „linai tebežaliavo kaip rūta“. Čia minimi
tie patys – populiariausi – M. Katiliškio kūrinių augalai. Su gėlėmis ar žydinčiais pievų augalais palyginami labai įvairūs objektai: žmogus ir jo sukurti daiktai – rankšluostis, aviliai, sodžius; gamta –
saulė, peteliškės, linai.
Iš viso šioje knygoje įvardyti 53 žydintys augalai: 28 darželyje ir 25 pievose.
Kai kurių pavadinimai, kaip minėta, yra tarmiški. Pavyzdžiui, Ciesoriaus karūna – tai raudonai
žydinti lelija; pinavijos tikrasis pavadinimas – bijūnas; žioveinis čia vadinamas liūtažandžiu, tulpės –
tuliponais. Minimi sausviedžiai – tai sausmedžiai, čebatėliai – tai kurpelės, zinijos – gvaizdūnės, levendros – levandos, pitunijos – tai petunijos, palazdės – plukės, čiobrai – čiobreliai, vargo roželės –
tai dirviniai vijokliai, pelenelės – pievinės raktažolės. Lieka neaišku, kaip iš tiesų vadinasi ir kaip
atrodo turkleliai, srūstijos.

Smalsu žvilgterėti ir į Mariaus Katiliškio (Albino Vaitkaus) eilėraščius, rašytus jaunystėje:
1931–1934 m., kai jaunam poetui tebuvo 16–19 metų. Ar jau žydi gėlės tuose tekstuose?
Atsiverskime eilėraščių knygą – Marius Katiliškis „Mano žodžiai“³.
Labiausiai žydi rožės (minimos 4 kartus) – baltos, raudonos, kvepiančios, kalbančios apie laikinumą: „Žydi rožės, kvapios, baltos. / Šiandien žalios – ryt nuvysta…“; „Iš kvepiančių rožių išugdytos tvoros / Į platų pasaulį paleidžia jaunystę“. Be abejonės, rūtos – jos darželyje: „Rimtis šilkasparnė
palangėj tarp rūtų“; kuriamos ir metaforos: gamta – „mums krūtinę rūtomis apkaišė“ (turbūt jaunystės
ženklas), vandenyno bangos – „prausias rūtų garbiniais“. Lelijos taip pat minimos metaforiškame
vaizde: „Ir supynę kančios varsas / Ugdo gęstančios lelijos“; bet ir tradiciškai: „Kol darželyje lelijas
/ Nuterios šyvi žirgai“ (jaunystės įvaizdis); minimos ir vandens lelijos: „Lyg pasakoj klotais kilimais
lanka / Vainikų vandenių lelijų“.
Jurginai dar nepastebimi – tik vienoje eilutėje: „Tai kas, kad mergos mums jurginų ir neskynė…“ Kartą paminėtos tulpės: „Spaudžiu raudoną tulpę prie lūpų…“ Bet darželyje matomos alyvos
(„Užuovėjoje“ nėra): „Ir žydi po langu daržely alyvos“; „Keroja baltos jaunos alyvos…“ Jaunystės
eilėraščiai gan dramatiški, tad suprantama, kodėl vis minimi erškėčiai: „Kai sienas klabena dygliuoti
erškėčiai…“; „Palangėse čiauška erškėtrožių krūme“; „Ir kruvini erškėčiai / suleido savo spyglius į /
Gimtinės gatvę“.
Lyrinis subjektas išeina ir į laukus, pievas: „Lysvėn puplaiškių ir mėtų / didį glėbį prisirovęs“;
„Nusivarė vėl į tolį, / Linažiedžių prisiskynęs“; „trauksi kvapą balto dobilo“; „Svyruoja saulėj gelsvos pienės“, „Čiobreliai grioviuose kas rytas nusiprausia“, „Vėduoklės siūbuoja – šluotaitės iš
smilgų“. Pavasario vaizdai tradiciškai neapsieina be purienų ir žibučių: „Purienom prajukino pabalį
vešų“; „Alksnynėje žibutės rodos drąsiai“; „ne kartą jį pavasaris apkaišė / snieginom žibutėm“; merginos „man žibuoklėm moja“. Neoriginalūs ir aguonos, vosilkų įvaizdžiai: „Tavo veidas / Kaip aguonos / Suliepsnojo…“; daina „dažė / Kaip aguonos / Tavo veidą“; „akys – žydinčios vosilkos“.
Minimos ir piktosios pievų „gėlės“ – dilgynės, usnys: „Po gimto / Kiemo / Dilgynes, usnis / Vartaliojuos“; „susiūbavo piktos dilgės, / Užplūdę slėnį“.
Rašytojo mėgstamą žolynų įvaizdį jau randame ir jaunystės eilėraščiuose: „Vėjelis praskries,
žolynus nutąso“; „Palinkęs smūtkelis, žolynais apaugęs“; „Žolynų rasą šluosto“. Tačiau gėles įvardija
ir kiti žodžiai – gėlės, gėlynai, žiedai: „Ne pirma ta žydi gėlė, / Dar diena ne paskutinė“; „O pievose
gėlės, žvaigždynus išaudę“; „Kaip dievaitė per gėlynus / Eik čionai kasas išpynus“; Vakarė „Gėlynus
aprietus / Žėruojančia juosta“; „Žydinčiuos gėlynuos / margaspalvės gėlės“; „Panele, imkite, prašau,
po gėlę…“; „Dvelkia rytas, rasos tyška, / Dažo margą žiedą“; saulė „Kad nužydėjusi / Rytų žiedais /
Sau tylų ratą / Užsibrėžtų“; „Iš lėto vysta žiedas, neseniai nuskintas“; „O kai atrasi paupyje gražų
žiedą“.

Taigi negalima teigti, kad vaikinukas Albinas Vaitkus, jaunyste besidžiaugdamas Katiliškių
kaime netoli Žagarės, būtų nemėgęs gėlių. Rūta, rožė ir lelija – iš lietuvių liaudies dainų. Šie įvaizdžiai
pinami su ekspresionistiniais vaizdiniais, kurie gali būti įkvėpti tuomet populiaraus K. Binkio ir kitų
keturvėjininkų. Ryškios jauno poeto pastangos rašyti įmantriai, kas būdinga visiems jauniems, ieškantiems savojo kalbėjimo būdo. M. Katiliškis save (ir savo stilių) atrado prozoje, o paklaustas apie
eilėraščius mojo ranka, nenoriai prisipažindamas: rašiau jaunystėje, bet jie nieko verti. Kaimo vaikinukas negalėjo nematyti gėlių – sodybų darželiuose ir pievose, o suaugęs, tapęs novelių ir romanų
kūrėju Mariumi Katiliškiu, jau mėgavosi kaimo vaizdais, atmintyje jį parvedusiais į Lietuvą, į tėviškę
Katiliškėse. Tad ir gėlių įvardijimas (net ir išvardijimas) – suprantamas dalykas, nors ir atrodo, kad
gėlės vyrui „ne prie veido“.
Daugiau lietuvių prozininkų, tiek dėmesio skyrusių gėlių aprašymui, nelabai ir rastume (bent
jau mano literatūrinėje vaizduotėje tokių neiškyla). Marius Katiliškis skaitytoją išsamiai supažindina
su senovinio Lietuvos kaimo sodybų gėlių darželiais ir pievų žydėjimu. Dėl ribotos darbo apimties
čia analizuojamas tik vienas prozos kūrinys – novelių romanas „Užuovėja“, bet tokius pat vaizdžius
ir tokių pat gėlių aprašymus (ar tik paminėjimus, pavartojimus palyginimuose) randame ir kitose šio
rašytojo knygose (pvz., novelių rinkiniuose „Seno kareivio sugrįžimas“, „Paskendusi vasara“). Marius Katiliškis puikiai pažino gamtą, buvo į ją įsiklausęs, įsižiūrėjęs ir įsijautęs, todėl gebėjo atpažinti
ir įvardyti ne tik gėles, bet ir medžius, krūmus, paukščius. Ieškojimas atsakymo į klausimą, kokias
gėles rašytojas labiausiai mėgo, iš tiesų sąlygiškas, nes akivaizdu, jog kūriniuose minėjo ir aprašė tas,
kurias dažniausiai matė darželiuose (pievose), kurios tuo metu buvo populiariausios, daugiausia auginamos kaime. Visgi įdomus buvo pabandymas sudaryti Mariaus Katiliškio gėlių topus (čia – populiariausių ketvertukus).
——————-
¹Laimius Stražnickas „Seną sodybą labiausiai puošia tradicinis darželis“ // „Savaitė“, 2017-05-21.
²Marius Katiliškis „Užuovėja. Išėjusiems negrįžti“ – Vilnius: Vaga, 1990.
³Marius Katiliškis „Mano žodžiai“ – Šiauliai: Saulės delta, 2004.