Staiga iš N. Yorko persikeliam į neaprėpiamų miškų kraštą. Kontrastinga mano dalis. Čia baisiai ramu. Namelis tarp medžių, pakalnėje upės vingis. Dvi savaites galėjau jaustis kaip tinkamas. Bet nebuvau nei ramus nei laimingas naudodamasis poilsiu. Nes prieš akis kelionės. Iš dienoraščio, Biddeford, 1950 m. sausio 10 d.

Aš tebeieškau laikinosios buveinės, tokios, kurią galima būtų pavadinti vargo namais.

1950 m. sausį, po ilgų svarstymų ir susirašinėjimų su draugais, Zina ir Marius Katiliškiai persikėlė į Čikagą. Čia pasitiko Zinos draugė Ona Stikliūtė, padėjusi ir kambarį, ir darbą susirasti.

Įsikūrė Čikagos pietryčiuose, netoli Mičigano ežero.

1951 m. vasarą aplankė Kanadoje, tabako ūkiuose įsikūrusias seseris Juzę Žiogienę ir Moniką Rimkienę.

Kiek metų yra praėję po to, kai paskutinį kartą gyvenau panašiuose laukuose? Tikriausiai virš dešimties, nes tokios vienatvės ir nuošalumo reikia pajieškoti. Nieko, visiškai, kas primena miestą ir bendrai dabartinę mano būklę. O begalinė laukų ir žalumų ramybė! Ir man kalba, kad čia reiktų pasilikti. Iš dienoraščio, Glen Mayer/Canada, 1951 m. birželio 22 d.

Tiek daug girdėta apie šį krioklį, kuriam lygaus pasaulyje nėra. Tiek didybės ir galios, kad žadą užima. Vienog tasai gamtos kūrinys jau nebeturi to, kas buvo prieš šimtmečius. Žmogaus ranka taip jį yra palietusi ir jo aplinką pavertusi naminiu sodu. Gaila. Kaip visa turėjo būti majestotiška ir baugiai šventa pirmiesiems ateiviams ir medžiotojams! Iš dienoraščio, Niagara Falls, Canada, 1951 m. birželio 25 d.

Su Marium kasdien susitikdavom bendroje darbovietėje, Kimball pianinų fabrike. Valandomis prašnekėdavome apie literatūrą, trumpindami nuobodžias darbo dienas. Nedaug teapsirikčiau tardamas, jog Marius buvo perskaitęs viską, kas jam gyvenant Lietuvoje buvo išleista, įskaitant vertimus. Turėdamas lakią atmintį ir gerą vaizduotę, galėdavo „atkurti“ visų jam patikusių veikalų siužetus. Niekada nepritrūkdavo kalbos apie abiejų mėgstamiausio rašytojo Knuto Hamsuno veikalų herojus ar veikėjus. Iš Algirdo Titaus Antanaičio atsiminimų.

Naujoji darbovietė buvo savotiška prošvaistė: dvelkdavo pažįstamas medžio kvapas, nesvetimi nuolat girdimi medį pjaustančių, drožiančių mašinų garsai. Medžio drožinėjimas ar raižymas visada būdavo mielas užsiėmimas. Į Kimball dirbtuves dažnai atsinešdavo savo išraižytų lėkščių, išdrožinėtų statulėlių, medyje išskapstuotų portretų. Vis apgailestaudavo neturįs daugiau laiko šioje srityje pasidarbuoti.

Kai pertraukos metu išskaptavo Rūpintojėlį, supratau kad medis jam reiškė visai ką kita nei daugeliui mūsų. Jutau jam pagarbą, nes mokėjo ne tik pasakoti, bet ir klausyti, dažnai klausinėjo apie žemaičių kaimo buitį. Iš skulptoriaus Petro Aleksos atsiminimų.

Fabrikui išsikėlus į kitą valstiją, surado darbą Woolworth parduotuvių sandėlyje, kur dvasią palaikė lietuvių bendradarbių būrelis. Pietų pertraukos su Henriku Radausku, Jurgiu Blekaičiu tapdavo mažaisiais literatūros seminarais, laisvais ir gyvais kultūrinių aktualijų aptarimais.

Su Aloyzu Baronu važiavome aplankyti Mariaus. Vakaras, praleistas neįprastai jaunatviškame literatūra ir menu gyvenančių žmonių būrelyje, įsirėžė atmintin. Visą tą jauną grupę – Marių ir Ziną, jos brolį Martyną Nagį, Oną Stikliūtę, Jurgį Blekaitį – jungė kažkokia tvirta draugiškumo dvasia, sužydėjusi dar Freiburge. Iš Algirdo Titaus Antanaičio atsiminimų.

Katiliškių rūsio kambarėlis Čikagoje tapo lietuvių inteligentų susibūrimo centru. Dažni svečiai buvo rašytojai Aloyzas Baronas, Jurgis Blekaitis, Julius Kaupas su žmona Dalia, dailininkai Vytautas Ignas, Romas Viesulas, Ramojus Mozoliauskas.

Draugai ragindavo rašyti. Leidinių redaktoriai prašydavo naujų novelių, apsakymų. Sunku būdavo rasti laiko kūrybai. Pirmieji kūriniai išeivijos leidiniuose Aidai, Literatūros lankai išspausdinti 1950, 1951 metais.

1952 m. gimė sūnus Saulius. Katiliškių rūselis Talmano gatvėje suskambo naujomis viltimis ir rūpesčiais, sužadino troškimą išsiplėšti iš miesto į laisvas prerijų platumas.

1952 m. pasirodė dar Freiburge pradėtas rašyti novelių romanas – pirmoji knyga Amerikoje – Užuovėja. Puikus freiburgiškio draugo dailininko Romo Viesulo apipavidalinimas.

Ilgiausiai brandintas ir savyje išnešiotas kūrinys. Nors ir negavo Rašytojų draugijos premijos, bet buvo visuotinai pripažintas ir įvertintas.

Ketinimas išsikelti iš miesto vis stiprėjo. Pirkti sklypą netoli Lemonto, mažo miestelio Čikagos pietvakariuose, galutinai įkalbėjo stovyklinių Vokietijos laikų bičiulis žurnalistas Jonas Palukaitis.