Tomas Dževečka – kūryba
Novelės
Baimė užmigti
Trečiadienis. Atėjau į psichologo kabinetą.
– Kaip jautiesi? – paklausė psichologas.
Neatsakiau.
– Ar viskas gerai? – vėl klausė jis.
Žiūrėjau į spintą
– Aš bijau užmigti… – tyliai tariau.
– Kodėl bijai? – pažvelgė į mane.
– Mano sapnai šiek tiek kitokie nei bendraamžių…
– Kaip… kitokie?..
…Ketvirtadienio vakare nuėjau miegoti šiek tiek vėliau nei visada. Užtrukau darydamas namų dar-bus. Atsiguliau į lovą ir greitai užmigau.
Sapnavau, jog esu namie. Padėjau mamai gaminti maistą. Ji bevirdama nusiplikė pirštą. Kol tvarstėsi žaizdą, viriau aš. Sriuboje pamačiau veidą. Tai mane nemenkai išgąsdino.
– Apsisuk! – šaukė jis.
Tai ir padariau. Už manęs stovėjo juodai apsirengęs žmogus su peiliu rankoje. Šaukiausi pagal-bos, tačiau niekas neatėjo. Žmogus mane pastūmė į stalo pusę ir peiliu perrėžė man pilvą…
Skausmo nualintas aš prabudau. Sekundę buvo sunku susivokti, ar tikrai esu savo namuose. Nuėjau išgerti stiklinę pieno. Ant mano pilvo… iš tiesų buvo žaizda. Būtent toje vietoje, kur sapne mane sužeidė. Išsigandęs grįžau atgal į savo kambarį. Ilgai mąsčiau, ar reikia apie tai papasakoti mamai, tačiau vėl nuėjau miegoti…
…Atsidūriau šokių salėje. Vyko vakarėlis. Visi šoko, taip pat ir aš.
– Tomai, ar gali mane palydėti į tualetą? – paklausė draugas.
Abu išėjome iš salės. Laukiau jo prie tualeto durų. Čia buvo susidariusi nemenka eilė. Vienas vaikinas bandė grūstis. Jis atrodė neblaivus.
– Traukis! – suriko jis.
Aš nepajudėjau iš vietos. Jis supyko. Stumtelėjo mane. Pargriuvau. Nusibrozdinau ranką.
Miegą pertraukė žadintuvas. Turėjau ruoštis į mokyklą. Pasižiūrėjęs į veidrodį, pamačiau, kad mano ranka iš tiesų yra nubrozdinta. Negalėjau susivokti, kas vyksta.
Mokykloje susitikau su draugais. Su jais kartu ėjome į matematikos pamoką. Ji, kaip visada, nuo-bodi. Pasirėmęs galvą, klausiausi mokytojos. Užsnūdau…
…Parduotuvėje buvau su Martyna. Ieškojome naujų drabužių. Artėjo šventė, kuriai norėjome pasipuošti. Ilgai vaikštinėjome, tačiau nieko įspūdingo neradome. Beišeinant Martyna sušuko, kad rado, kas man gali patikti. Atsisukau į ją. Moteris, stovėjusi priešais mane, ranka trenkė man į veidą…
– Labai atsiprašau… – tarytum apgailestavo ji.
Nusišypsojęs pasakiau, kad visko būna. Man iš nosies pradėjo bėgti kraujas…
– Tomai… Tomai! – išgirdau mokytojos šauksmą.
Pakėliau galvą. Pajutau, kad man iš tiesų bėga kraujas… Greitai nulėkiau į vyrų tualetą. Nusivaliau veidą. Vis dar nesupratau, kas čia vyksta…
– Ar tai jau viskas? – paklausė psichologas.
– Ne… Turbūt girdėjote žinią apie įvykusį incidentą mūsų mieste.
Grįžęs iš mokyklos, kaip visada, dariau namų darbus. Klausiausi raminančios muzikos. Padėjau galvą ant stalo ir vėl užmigau…
…Martynos namas buvo apsuptas policininkų. Aplink girdėjau verksmus. Iš namo išėjo policininkai, nešdami juodą maišą. Mane apkabino Martynos mama. Ji verkė.
– Jos nebėra! – raudojo ji. – Mano Martynos nebėra…
Apsiverkiau…
Mane prikėlė garsas. Nesupratau, iš kur jis sklinda. Pažvelgiau pro langą. Gatvės gale pamačiau mirguliuojančias šviesas.
– To negali būti!
Išbėgau pro duris. Prie Martynos namo iš tiesų buvo policininkai…
– Kitas sapnas mane labiausiai išgąsdino, – prisipažinau psichologui. – Pastarąsias dienas sapnai nebuvo išsiskiriantys. Galvojau, kad viskas tuo baigsis. Antradienį viskas pasikeitė. Užmigau pirmą va-landą nakties…
…Su šeima buvome restorane. Šventėme tėvų vestuvių sukaktuves.
– Labas vakaras! Ko norėsite išgerti? – priėjo padavėjas.
– Man karšto šokolado, – pasakiau.
Brolis norėjo to paties. Tėvai paprašė šampano.
Praėjus penkiolikai minučių, mūsų gėrimai buvo ant stalo. Keista, kad padavėjas buvo jau kitas. Kažkur vis dėlto matytas. Nevilkėjo uniformos. Bet galiausiai galėjome atsigerti. Mano karštas šokoladas turėjo keistą kvapą. Atsigėriau ir pradėjau klausinėti tėvų, kaip jie susipažino.
Šiltai leidome vakarą. Staiga man pasidarė negera. Nuskubėjau į tualetą…
Atsikėliau visas išpiltas prakaito. Man taip pat pasidarė negera. Nulėkiau į tualetą. Išgirdusi atėjo mama.
– Kas nutiko? – paklausė ji.
– Nieko, tiesiog supykino, – ramiai atsakiau.
Mama atrodė išsigandusi.
– Tavo akys raudonos! Ar matavaisi temperatūrą? – ėmė nerimauti.
Papurčiau galvą ir mama palydėjo mane į kambarį. Termometras rodė labai aukštą temperatūrą. Tėvai iškvietė greitąją pagalbą.
– Ligoninėje daktaras sakė, jog apsinuodijau maistu, – pasakojau psichologui.
Šis tylėjo.
– Nemiegojau jau dvi dienas, nes bijau pagalvoti, kas gali būti toliau… – kalbėjau tramdydamas ašaras.
Pradėjo tiksėti laikmatis. Seansas baigėsi.
– Iki pasimatymo! – sakė psichologas.
Linktelėjau galva ir išėjau.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Lėtai atslinko pirmadienis. Tomas turėjo vėl ateiti pas psichologą, bet nepasirodė. Jo dingimas psichologui sukėlė nerimą.
Vakare įsijungė televizorių – klausėsi žinių.
– Gedimino prospekte, pėsčiųjų perėjoje, popiet partrenktas vaikinas…
– Labai jau arti mano darbovietės, – pagalvojo psichologas.
Nuėjo miegoti vėlai. Kažkodėl ilgai vartėsi lovoje, kol galiausiai užmigo… Sapnavo laidotuves. Raudojo žmonės. Jis prisiartino prie karsto… O jame guli Tomas!
Rytą išskubėjo į darbą.
– Labas rytas! Jūsų pacientas Tomas… Jis nebeatvyks į seansus… – sutrikusi pranešė jam slaugytoja. – Vakar įvyko avarija Gedimino prospekte…
Neatskleistos paslaptys
Nedideliame kaimelyje sklinda kalbos, jog namą kaimo gale nuo Antrojo pasaulinio karo laikų sergi nepaaiškinamos paslaptys… Vieni sako, jog namų šeimininkas nužudė savo šeimą ir pats nusižudė, o kiti – kad ten anksčiau gyveno moteris, kurią kaimo žmonės apkaltino raganavimu ir sudegino.
Niekas nedrįso ten įkelti kojos, bet į kaimelį atsikraustė keista šeima. Jie buvo apsėsti vaiduoklių medžiojimo manijos, dažnai rengdavo triukšmingus vakarėlius, gyventojai kviesdavo policiją. Šeimoje buvo du broliai dvyniai – paaugliai Jonis ir Danas, kurie gąsdino bendraamžius tiek elgesiu, tiek išvaizda.
Kartą mokykloje dvynukai susipažino su Oresta, kuri, kaip ir jie, prie kitų nepritapo, tačiau visi kartu greitai susidraugavo.
– Ar girdėjote apie apleistą namą kaimo gale? – paklausė kartą ji.
– Taip, vakar norėjom aplankyt jį, – atsakė Jonis.
– Gal visi eikime šiandien? Po vidurnakčio, – Oresta viliojo dvynius.
– Manau, bus linksma, – tarė Danas. – Visada noriu aplankyti tokias vietas.
Atėjo vėlus vakaras. Jonis jau gavo žinutę, jog Oresta netoli jų namų. Abu broliai išėjo jos pasitikti ir patraukė į apleistojo namo pusę. Kelias darėsi vis tamsesnis, gatvių šviesos čia nebuvo.
– Kaip manote, ką ten galime išvysti? – tylą pertraukė mergina.
Dvyniai neturėjo atsakymo. Žingsnis prie žingsnio ir jie jau prie apleisto namo vartų. Šie buvo plačiai atverti… Kaip siaubo filme. Kelią apšvietė mėnulis. Buvo lygiai po vidurnakčio. Trijulė priėjo prie namo durų.
– Ar jos atrakintos? – susidomėjo Danas.
Vėjas plačiai pravėrė girgždančias duris…
– Štai ir atsakymas, Danai, – pašiepiamai nusijuokė Jonis.
Visi įžengė į vidų. Gausybė voratinklių…
– Metas išsiskirstyti, – paliepė Danas.
Oresta užlipo į antrą aukštą. Įėjo pro akį patraukusias duris. Pribėgo prie spintos, kuri, atrodė, sergi kažkokias paslaptis. Atidariusi stalčių, pamatė muzikinę dėžutę. Merginos ausis užpildė Bethoveno „Elizai”. Dėžutės viduje dar buvo sena fotografija. Neryški, nespalvota.
– Turbūt šio namo šeimininkai, – pagalvojo ji, žiūrėdama į fotografiją: prie šio namo stovi šeima, šypsosi, tačiau Orestos dėmesį patraukė tamsi figūra, kuri matėsi už lango.
Staiga už merginos atsidarė girgždančios spintos durys… Oresta atsisuko ir lėtai ėmė eiti prie jų. Ten tik seni drabužiai. Bet staiga ją į vidų ėmė traukti juodas šešėlis…
Kol dvyniai šniukštinėjo pirmąjį aukštą, nepastebėjo, kaip greitai bėga laikas. Jau buvo šiek tiek po trečios valandos ryto. Lauke vis dar nešvito.
– Oresta?! – sušuko Jonis.
Neišgirdo atsakymo.
– Danai? Kur tu? – paklausė.
– Aš čia, – tarpduryje stovėjo Danas. – Kas nutiko?
– Ar matei Orestą?
– Ne, mačiau ją tik tada, kai išsiskirstėme.
Abu ėmė ieškoti. Belipdami laiptais išgirdo šnabždesį. Tai juos nemenkai išgąsdino. Įėjo į kambarį. Ant žemės buvo padėta muzikinė dėžutė, tačiau nė vienas jos nelietė. Danas žvilgtelėjo į spintą, kuri buvo uždaryta. Pravėrė užuolaidas.
– Tai vidinis kiemelis! – sušuko Danas. – Jis labai tvarkingai atrodo, palyginti su namo vidumi.
– Joni? – pasigirdo Orestos balsas.
Dvyniai nuskubėjo į tą pusę, kur išgirdo ją.
Mergina stovėjo miegamajame prie atviro lango. Visa išblyškusi…
– Kas nutiko? – paklausė Danas.
Ji žvilgtelėjo į vaikiną. Danas pamatė ašaras jos akyse.
– Ar viskas gerai? – nerimavo Jonis.
Oresta pasisuko į lango pusę ir… iššoko! Apstulbę vaikinai greitai laiptais nubėgo žemyn. Bandė atidaryti duris, tačiau jos buvo užrakintos.
– Ar tu užrakinai duris?! – garsiai suriko Danas.
– Iš kur aš galėjau gauti raktus? – piktai paklausė brolis.
Pasigirdo barškesys. Dvyniai pasižiūrėjo vienas į kitą nesuprasdami, iš kur jis sklinda. Staiga nuo laiptų pradeda riedėti balti karoliai. Hipnotizuojantis garsas… Jonis atsisuko į virtuvės, kurioje prieš tai buvo, duris. Ir jos garsiai užsivėrė…
– Kodėl mes čia atėjom? – ėmė verkšlenti Danas.
Kažkas pasibeldė į duris. Abu broliai nuo jų pasitraukė.
– Kas čia galėjo ateiti ketvirtą ryto? – sušnabždėjo Jonis.
Atsidarė durys. Ten stovėjo mergina. Balta suknele, kuri buvo aptaškyta krauju…
– Jums nereikėjo čia ateiti, – tarė ji.
Ji įėjo į namą ir durys pačios užsivėrė. Agresyviai žengė prie brolių.
– Jums metas nešdintis iš čia! Pasiimkite ir savo draugę! Jai reikalinga pagalba. Jums taip pat!
Durys vėl atsidarė, ir dvyniai išbėgo ieškoti Orestos.
Vaikinai ją rado su išsukta koja.
– O dieve, tau reikia į ligoninę! – susijaudino Jonis.
– Ne, nereikia… Palydėkite mane namo, – ramiai tarė mergina.
Pasirėmė į brolių pečius, ir visi trys paržingsniavo namo.
Kitą dieną nuėjo į policiją. Papasakojo apie tą namą.
Trims paaugliams buvo pareikšti kaltinimai dėl įsibrovimo į privačią teritoriją. Tėvams paskirtos baudos už vaikų nepriežiūrą nakties metu.
Įtariamųjų trikampis
Kavinėje sėdintys trys paaugliai ramiai sau gurkšnoja kavą. Juokauja, kvatojasi. Įprastas paauglių elgesys. Viskas staiga pasikeičia, kai Erika gauna žinutę iš Samantos: Simona rasta negyva rūsyje. Nuotaika greitai transformuojasi. Atrodo, jog pasaulis apvirsta aukštyn kojom…
Visi nuskuba prie Simonos namo. Aplink policija, visas rajonas užtvindytas sirenų, klyksmų ir šnabždesių. Draugai šokiruoti, sugniuždyti. Iš namo išvedami tėvai. Abu atrodo siaubingai. Išeina policija. Juos tuojau pat apsupa korespondentai. Paskui juos išeina medikai, nešantys juodą maišą, kuriame, aišku, Simona… Draugai pravirksta. Visiems plyšta širdis.
Policininkai korespondentams sako:
– Pagal aukos palaikus galime pasakyti, jog ji mirusi jau savaitę.
Erikai, Rokui, Tomui tai nuskambėjo įtartinai. Juk Simona praėjusį penktadienį turėjo išvykti atostogų į Kauną! Beveik prieš savaitę. Visi tarpusavyje susižvalgo.
– Čia kažkas nesutampa… Mes ją paskutinį kartą matėme prieš savaitę, ketvirtadienį. Ji labai skubėjo pakuotis daiktus. Ji sakė, kad turi viską susidėti prieš tėvams grįžtant, – šnabždėjo Tomas.
– Labai įtartina… Kodėl ji norėjo išvykti, kol jos tėvų nebuvo namuose? – įtarinėjo ir Erika.
– Manau, mums reikėtų pasikalbėti su motina, kai viskas atslūgs, – pasiūlė Rokas.
– Taip, galbūt palaukime keletą dienų po laidotuvių. Aplankysime tėvus. Jiems dabar reikalingas palaikymas, – sutiko Tomas.
Dar dešimt minučių pastovėję prie namo, draugai nutarė sukti namo.
Laidotuvių diena.
Visi juodai apsirengę sėdi tyloje. Karste guli Simona. Matosi nedidelė mėlynė prie akies. Draugams tai atrodo įtartinai. Įžengia pro duris mama. Atsisėda arčiausiai karsto – ji artimiausias žmogus. Visiška tyla. Pravirksta Erika. Tomas ją apkabina. Motina atsisuka į Eriką ir staiga pakyla.
– Galime trumpai pasišnekėti? – motina baksteli Tomui į nugarą.
Jiedu išėjo. Šiurkštus vėjas gėlė jų veidus. Motina apsikabino Tomą ir pravirko.
– Atrodė, jog dar vakar ją laikiau besišypsančią rankose… – guodėsi ji.
– Mums irgi labai sunku suprasti, kas čia įvyko… – liūdnai tarė Tomas.
Motina prisidegė cigaretę ir giliai įtraukė.
– Gal jūs su draugais žinote kažką, ko nežinome nei mes, nei policija? – paklausė motina.
– Ne, mes tik žinome, jog ji turėjo išvykti į Kauną pas dėdę praėjusį penktadienį. Ji skubėjo krautis daiktus, kol jūs buvote išvykę darbo reikalais, – aiškino Tomas. – Norėtumėme apžiūrėti Simonos kambarį. Mes galvojame, kad ji turėjo palikti savo draugams kokią nors žinutę.
– Deja, šiuo metu jos kambarys tvarkomas, vyksta remontas, nieko neįleisime. Policija jau buvo ten užėjusi, pasiėmė jos nešiojamąjį kompiuterį.
Tomui darėsi vis neramiau. Simona niekada nebuvo užsiminusi, kad tėvai planuoja remontuoti jos kambarį. Be to, iš kur jie gavo pinigų remontui? Nuolat skundėsi, jog neturi net už elektrą kuo susimokėti.
– Ar ji buvo užsiminusi apie savo vaikiną? Romą? – paklausė motina.
– Taip. Ji labai artimai su juo bendravo. Pats Romas, atrodo, labai geros valios, savimi pasitikintis žmogus, – apibūdino jį Tomas.
– O man atrodo kitaip… Manau, jog jis kaltas dėl Simutės mirties…
Romas gyvena Vilniuje, o Simona rasta Šiauliuose, savų namų rūsyje.
– Tomai, ar viskas gerai? – prie jų artėjo Erika.
Motina užgesino cigaretę ir grįžo į vidų, žvilgtelėjusi į ateinančią merginą. Tomas suspaudė Erikos rankas.
– Mums reikės kažkaip patekti į Simonos kambarį. Aš manau, kad motina kažką nutyli… – tarė jis.
– Manai, kad kambarys galės pasakyti, kas jai atsitiko? – paklausė Erika.
– Juk Simona mums galėjo ką nors palikti…
Nešamas karstas. Motina garsiai rauda, visiems plyšta širdys… Pravirksta ir draugai. Nebepamatys besišypsančios Simonos, nebesusitiks su ja mokykloje… Bet jie vis galvoja: kaip viską išsiaiškinti?
Karstas įkeliamas į katafalką ir visi lėtai pradeda judėti į kapines. Kai mašinos sustoja, pasigirsta angelų dainos vėjuje… Atrodo, jog Dievas jau kviečia Simoną… Draugai seka karstą nešančius žmones. Jų galvoje šiuo metu sukasi mintis: kada jie pabus iš šio košmaro? Leidžiasi Simona žemyn… Tėvai meta pirmąją saują žemių, po to visi artimiausi giminės. Tada jos geriausi draugai.. Galiausiai karstas užkasamas. Kapinėse tyla…
Greitai prabėgo trys dienos. Nė vienas dar nesugebėjo susitaikyti su tuo, kas nutiko, tačiau kasdien draugai susitikdavo. Nors ir neturėdavo apie ką kalbėti, nors ir nebuvo ką veikti… Susitikdavo, kad būtų drauge.
Šiuo metu visi buvo pas Tomą.
– Aš girdėjau, jog Simonos tėvai išvyksta rytoj į Kauną. – tylą pertraukė Rokas.
– Kur tai girdėjai? – paklausė Erika.
– Kai vakar buvau prie jų namo, – atsakė jis.
– Tu ten buvai? – nustebo Tomas. – Kodėl nepranešei mums?
– Nenorėjau gąsdinti. Kai pasakei, jog motina sakė, kad Simonos kambaryje vyksta remontas, tiesiog norėjau pažiūrėti, ar tikrai.
– Ar tu išprotėjai, to negali daryti vienas! – garsiai sušuko Erika. – Jeigu jų ryt tikrai nebus, reikia visiems nueiti.
– Reikia iškraustyti visus rašomojo stalo stalčius, peržiūrėti spintą, patikrinti po čiužiniu – ji ten slėpdavo cigaretes, – prisiminė Rokas.
Išaušo rytas.
– Kažkuriam vienam teks praeiti pro Simonos namą. Pažiūrėti, ar tėvų mašina vis dar prie garažo, ar ne, – sakė Tomas.
– Aš galiu, nes su jais mažiausiai turėjau kontaktų šiomis dienomis, – sutiko Rokas.
Visi apsiavė batus, apsivilko striukes ir, nieko nesakydami Tomo tėvams, išskubėjo prie Simonos namų.
Praėjo penkiolika minučių, kol pagaliau Tomas gavo žinutę, kad „uostas švarus“. Abu pradėjo judėti namo link. Sustoję prie durų, sutiko Roką.
– Kaip pateksime vidun? – paklausė Erika.
– Na, kitoje pusėje yra atidarytas langas, – ranka parodė Rokas, jau apšniukštinėjęs visą namą nuo pamatų iki stogo viršūnės.
Erika pirma įlipo pro langą, paskui ją Tomas ir tada Rokas. Name kvepėjo ypatingai skaniai, lyg būtų ką tik papurkšta oro gaivikliu. Toks gaivus ir vėsinantis kvapas. Visi greitai užbėgo į antrą aukštą. Ant Simonos kambario durų buvo didžiulė spyna. Tai sutrukdė draugams.
– Na, velniava! Anksčiau nebuvo… Kam gi kambariui tokia didelė spyna? – susinervinęs stebėjosi Tomas.
– Gal dėl to, kad spyna sergi paslaptis? – filosofiškai dėstė Erika.
Visi nulėkė į tėvų miegamąjį. Kraustė stalčius, spintą, lentynėles. Nieko ypatinga nerado.
– Mes su Erika nulėksime į sandėliuką, o tu dar pakraustyk namus, – sugalvojo Rokas.
Abu greitai nulėkė prie sandėliuko, kurio durys buvo truputį pravertos. Ten girdėjosi keistas garsas, kuris draugus labai išgąsdino. Lėtai pradarė girgždančias duris ir pamatė, ko tikrai nesitikėjo…
– O dieve! – sušuko Erika.
Pasienyje sėdėjo prie kėdės pririštas Romas, Simonos vaikinas. Į burną įkištas skuduras. Kaip iš filmo scenos!..
Rokas jį atrišo.
– Ją reikia įkišti už grotų! – sušuko Romas.
– Tyliau! – bandė tildyti Erika. – Ką reikia įkišti už grotų?
– Tą šlykščią motiną! Dėl jos Simona niekada nebeišvažiuos su manimi… – ašaros virpino Romo balsą.
– Kas atsitiko? Ką tu žinai? – klausinėjo Rokas.
– Tą dieną važiavau pas Simoną. Norėjau ją pasiimti pas save. Ji vis užsimindavo, kad tėvai įsivėlė į narkotikų verslą. Ji tam visiškai nepritarė ir kasdien pykdavosi su motina. Kai tu, Tomai, išėjai, atvažiavau aš. Į vidų mane pakvietė Simonos tėvas, kuris užrakino duris, kai vos tik įžengiau pro jas. Antrame aukšte girdėjosi, kad motina vėl pykosi su Simute. Riksmai vis garsėjo ir garsėjo iki tol, kol juos pertraukė… – nutilo Romas.
– Pertraukė… kas? – nerimavo Erika.
– Mašina! Jie grįžo! – suriko Rokas.
– Tomas vis dar viduje! Greit parašyk jam, kad dingtų iš ten, o tu eisi su mumis į policijos nuovadą ir papasakosi viską, – aiškino Erika.
Tomas, kraustydamas stalčius, išgirdo, kaip atsidarė paradinės durys. Jau sukosi jų link galvodamas, kad grįžo draugai, tačiau išgirdo motinos balsą… Tuo pat metu gavo žinutę iš Roko: „Bėk greičiau iš namo, sugrįžo anie!“ Jam nebebuvo kur bėgti… Iš antro aukšto pro langą neiššoksi, pirmame aukšte – tėvai. Išsigandęs Tomas palindo po tėvų lova. Vos spėjęs pasislėpti išgirdo juos, lipančius aukštyn.
– Ar mes palikome duris praviras? – į kambarį atėjo motina.
– Ne, aš jas uždariau išeidamas, – atsakė tėvas.
– Kažkas lindo į mūsų stalčius! – sušuko ji. – Gal Romas pabėgo?
Abu skubiai nubėgo laiptais žemyn. Tai buvo puiki proga pasprukti Tomui. Jis greitai išlindo iš po lovos ir nubėgo laiptais žemyn neatsigręždamas. Smarkiai užtrenkė duris ir paskambino Rokui. Tas liepė ateiti pas Eriką, nes turi ką papasakoti.
Uždusęs Tomas parsirado pas draugus. Jis nenustebo, pamatęs Romą.
– Ar viskas gerai? – susirūpino Erika. – Ar tave pamatė?
– Ne. Palindau po lova. Kai tėvai išėjo patikrinti sandėliuko, pabėgau.
– Romas pabaigs pasakoti, ką jau seniai turėjome išgirsti, – ramiai kalbėjo Rokas.
Giliai įkvėpė Romas:
– Ji nukrito nuo laiptų. Man atrodo, ją nustūmė motina. Aš bėgau prie nukritusios Simonos ir pajutau stiprų smūgį į galvą… Atsipeikėjau tame sandėliuke. Simona norėjo savo tėvus priduoti policijai.
Visi paskendo tyloje.
Kitą rytą viskas buvo papasakota policijai.
Atvykus policininkams į Simonos namus, tėvų ten jau nebebuvo.
