Tomas Taškauskas – kūryba
Originalioji kūryba (poezija)
Chronas
Ne revoliucija ryja savo vaikus,
o laikas, laikas, kurio amžinai nėra –
neturiu, kada pasakoti, kaip jaučiuosi,
neturiu kada sustoti ir pagalvoti, kas vyksta,
kai nieko nevyksta, neturiu visko, ką turiu –
daiktai yra išdavikai, šešėliuose slepiantys
savo kreivas šypsenas, laikrodžiai yra
mažyčiai altoriai, ant kurių aukojame
savo kasdienybės akimirkas —
Laikas yra žiaurus Dievas,
savo kankinius, garbintojus, išpažinėjus ryjantis.
Marsas
Marse, ant tavo peties
tetrūksta rando nuo ieties
ir rugpjūčio dangaus tatuiruotės,
kur krentant žvaigždėms
susijungia lūpos mylimųjų…
O tada prasideda karas.
Ir mūsų kūnai krenta
lyg žvaigždės, lyg sniegas,
nuklodami žemę, ir ištirpsta. Tik šypsosi
kažkas danguje, tik mirkčioja
viena paraudusia akimi, tik siurbčioja
jauną vyną, raudoną kaip
mūsų kraujas, tekantis
tavo venomis, Marse.
Vynas
Mūsų likimai susipynę
tarsi vynmedžių šakos,
mūsų dienos – vynuogės,
nokstančios saulėje,
mūsų naktys kaip lapai –
tamsūs ir kvapnūs, –
mūsų žodžiai – kaip šaknys,
kuriomis teka nežemiški
žemės syvai —
todėl ir keliame vyno taures,
gyvenimo sklidinas
—
Mano mieganti Troja,
greitai neliks šios ramybės,
švelniai gaubiančios
tamsoje susiglaudusius kūnus,
ir nakties tylų alsavimą saugančios
jūsų gatvės liepsnos ir klyks
kruvinų rankų čiaupamos burnos
ir slėpsis, kas gali, nors neliks
nė vienos saugios vietos tavo pasauly
ir gražiausia iš moterų
turės palikti šiuos rūmus,
kuriuose dar sapnuoja,
šypsosi, ryto nebesulauksianti
ir tu, aklas raštininke,
tu, lemties vadovėlio autoriau,
sklaidantis svetimų gyvenimų puslapius,
tu žiūrėsi į liepsnas, laižančias miestą,
kurių šviesoje praregėsi:
ir neliks akmens ant akmens,
neliks ramiai miegančių kūnų alsavimo,
neliks nieko iš grožio tavojo,
iš manojo grožio
o kol kas, šypsokis,
mano mieganti Troja,
šypsokis, nes priešas už vartų
—
Pradžioje buvo vasara.
Ir ta vasara buvo šviesi.
Ir ta šviesa buvo dieviška.
Ir toje šviesoje mes išvydome
savo švytinčius veidus,
švytinčias šypsenas,
magišką akių švytėjimą,
kuriame atsispindėjo
tobuli mūsų trūkumai
ir netobulas mūsų tikėjimas –
kad paliudytų šviesą
ir kad visi per jį įtikėtų
Incognito
„Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus:
matėme mes jį, bet nepamėgome.“ Iz 53, 2
Šventieji gyvena amžinai.
Ir Tave, Kazimiero Jogailaičio sūnau,
šiandien dar galime sutikti Vilniaus gatvėse.
Ne valdovų rūmų koridoriuos
ar mugės šurmuly,
nes valdovai keliauja incognito.
Tik nakčiai užrakinamų bažnyčių durys
atkartoja tavo kosulį lyg maldą
visų pasmerktųjų gyventi ant grindinio.
Ir šio miesto benamių veiduos atsispindi
tavo karališki bruožai, nes kiekvienas vargšas
yra iš dangaus karalystės, tylios ir paniekintos.
Bet šviesa, kuri smelkia kiaurai, pažįsta savo vaikus.
Ir ši šviesa mus akina šiandien Tave susitikti.
Ir ši šviesa mums neleidžia apakti.
—
net tie,
kurie tavęs nemato,
mato tavo kūrinius:
žiemos miškus,
rūke paskendusius ir baltus,
pro pilką debesų uždangą
prasimušančią šviesą
kad ir tie, kurie nemato,
matytų
—
Aš nežinau, kodėl mes sakom
„debesys lyg švinas“,
nes pilkuma jų ta – švelni, šviesi, lengva,
ir šypsenos mūs lūpas surakina,
atsirakinus vizijai, girdi,
kaip spragteli tyla, kaip saulė skleidžias
tarsi žiedas, liepsnojantis nežemiška spalva,
ir mes lyg du žvaigždynai suartėjam:
„mirties nėra, yra tik mūsų kūnai danguje“
